Žygis aplink Monblano kalną buvo mano mintyse jau keletą metų, ir pagaliau praėjusią vasarą man tai pavyko įgyvendinti. Pats žygis pareikalavo nemažai energijos dar net nepradėjus ėjimo, nes suplanuoti pačiai viską nuo a iki z užtruko nemažai laiko – nuo nakvynių rezervacijų iki tinkamos įrangos pasiruošimo. Tačiau, mano nuomone, tikrai verta organizuotis patiems ir pasikliauti savo įgūdžiais, tai suteikia daugiau laisvės ir galite labiau pasinerti į šį nuotykį.
Tikiuosi, kad mano pateikta informacija padės geriau įsivaizduoti, ko galima tikėtis šiame maršrute, ir palengvins jūsų planavimą. Jei kiltų papildomų klausimų, nedvejokite palikti komentarą – mielai pasidalinsiu savo patirtimi.
Tour du Mont Blanc (TMB) yra net tik vienas žinomiausių žygių pasaulyje, bet ir vienas seniausių. Dar XVII a. šveicarų geologas, ieškodamas geriausio kelio įkopti į Montblaną, apėjo visą šio kalno masyvą. Mano tikslas buvo kiek paprastesnis, norėjau tiesiog išsikelti sau didesnį iššūkį ir praleisti daugiau laiko savo mėgstamiausioje aplinkoje – kalnuose.
Žygio maršrutas driekiasi maždaug 170 km per Prancūziją, Italiją ir Šveicariją, o bendras aukščio pokytis siekia apie 10 km. Visą trasą galima įveikti per 6-11 dienų, tai priklauso nuo fizinio pasiruošimo. Žygis prasideda Chamonix regione, o populiariausia kryptis – prieš laikrodžio rodyklę.
Tinkamiausias laikotarpis žygiui yra liepos – rugpjūčio mėnesiai. Tačiau tai ir pats populiariausias laikotarpis, todėl, jei planuojate nakvoti kalnų trobelėse, rezervacijas vertėtų pradėti daryti bent prieš pusmetį. Žmonių čia atvyksta iš viso pasaulio tikrai labai daug.
1 DIENA (24/06/06): LES HOUCHES – LES CONTAMINES
Atstumas: 19 km
Žygio trukmė: 5 val. 40 min.
Peraukštėjimas: 1057 m
Nakvynė: Chalet-hôtel Gai Soleil
Tradiciškai žygis prasideda Les Houches miestelyje. Tačiau kiekvienas gali pradėti žygį bet kurioje maršruto vietoje ir pasirinkti norimą kryptį. TMB žygio pabaigą ir pradžią miestelio centre, prie informacijos centro, žymi arka su užrašais Départ/Start.
Paėjus apie dešimt minučių per miestelį, prasideda pirmieji iššūkiai – kilimas į viršų. Tiesa, vasaros sezonu veikia Bellevue keltuvas, kuris užkelia iki Col de Voza (vieno bilieto kaina 2024-ųjų vasarą buvo 18 eurų). Jis padeda išvengti maždaug dviejų valandų kopimo, tačiau aš pradėjau žygį dar neprasidėjus sezonui, todėl keltuvas dar neveikė.
Po dviejų valandų kopimo, iš esmės einant buvusiomis slidinėjimo trasomis, pasiekiau Col De Vaza – aukščiausią tos dienos tašką (1653 m). Čia yra baras, kuriame galima nusipirkti užkandžių, pasipildyti vandens ir pasinaudoti WC. Taip pat, per šią vietą eina tramvajaus bėgiai, o perėjus juos, prasideda ilgas leidimasis žemyn.
Besileisdama praėjau keletą mažų gyvenviečių: pirmiausia Bionnassay, tada mažas gyvenvietes Le Champel ir La Villete, kur galima pasipildyti vandens atsargas. Kirtus kitą gyvenvietę, La Gruvaz, nusileidau į Tresse, kur reikėjo pereiti D902 greitkelį. Palipėjus šiek tiek aukštyn pro Le Quy gyvenvietę, prasidėjo paskutinė dienos atkarpa miško takeliu.
Po 6 valandų pasiekiau pirmos dienos tikslą – Les Contamines-Montjoie. Tai gana didelis miestelis, tačiau dėl ankstyvo sezono, radau tik vieną veikiančią vietą pietums – „Le Carnotzet”. Jaukus restoranėlis, kuriame buvo ir vegetariškų patiekalų. Miestelyje taip pat yra kelios maisto parduotuvės. Smagiausia staigmena buvo picos automatas prie vienos parduotuvės – aišku, privalėjau išbandyti. Pica tikrai soti vienam asmeniu, dėl skonio… na, tai vis dėlto pica iš automato, bet po ilgos dienos žygyje tiko puikiai. Kaina – apie 13 eurų.
Nakvynei pasirinkau viešbutį „Gai Soleil”. Kambario kaina dviems žmonėms su pusryčiais buvo 147,49 eurai. Sezono metu veikia baras, sauna ir sukūrinė vonia. Kai mes viešėjome, viešbutis buvo beveik tuščias – be mūsų buvo tik trys kiti žygeiviai, todėl gavome geresnį kambarį su gražiu vaizdu.
2 DIENA (24/06/07): LES CONTAMINES – LES CHAPIEUX
Atstumas: 16.5 km
Žygio trukmė: 7 val. 11 min.
Peraukštėjimas: 1285 m
Nakvynė: Refuge Auberge de la Nova
„Gai Soilell” viešbučio šeimininkė nustebo, kad į žygį einu viena, ir sakė, kad Italijos pusėje kalnuose sniego – iki pusės. Tokie pastebėjimai privertė truputį pasukčiauti: paprašiau Šaro, kad pavežtų mane pro Les Contamines miestelį ir pradėjau žygį nuo Notre-Dame de la Gorge koplyčios. Tai sutaupė man beveik valandą ėjimo miestu ir nemažai jėgų,kurių vėliau labai prireikė.
Beje, pradėti antrąją dieną nuo koplyčios – gana populiaru. Sezono metu nuo miestelio veža nemokamas autobusas, tik reikėtų iš anksto pasitikrinti išvykimo laikus.
Vos pradėjus žygį, iškart prasideda kylimas į viršų miško takeliu. Pakeliui praėjau akmeninį arkinį tiltą, po kelių minučių – Refuge de Nant Borrant, o tada dar apie 20 minučių ėjau tiesiu žvirkeliu, kol prasidėjo rimtesnis kopimas – nuo čia prasideda visi dienos „smagumai”. Už kelių minučių pasiekiau Refuge de la Balme, prie kurio geriamo vandens vieta ir viešieji tuoletai. Aš čia nestojau, bet toliau zigzagais kopiau į viršų, kol pradėjo matytis dideli sniego plotai. Priėjau baseiną, kuris šiltuoju metų laiku išsišakoja į daug mažų upelių, tačiau dabar visa vietovė priminė vieną didelę pelkę. Stengiausi sekti taką ir tuo pačiu nesušlapti batų – šiaip ne taip perėjau, o tada prasidėjo dar statesnis kopimas per pusiau ištirpusį sniegą.
Paėjus kelias minutes, atsiverė snieguoti kalnai ir tolumoje Col du Bonhomme. Ir, kaip vėliau supratau, tai buvo būtent ta vieta, apie kurią kalbėjo viešbučio šeimininkė – visur pažvelgus, vien tik sniegas. Buvo metas užsidėti „kates” ir apsirengti šiltesnius sluoksnius. Tuo metu, kai sustojau ruoštis kopimui per sniegą, taip pat ruošėsi ir dar šeši žmonės iš skirtingų grupių. Tarp jų buvo du vyrai prancūzai, turintys daugiausiai patirties, tad visi susibūrėme į grupę, o vienas iš jų ėmėsi vedlio vaidmens. Ėjome lėtai, o užkopus ant Col du Bonhomme (2329 m.) atsivėrė dar įspūdingesni vaizdai. Čia taip pat taip stovi medinė pašiūrė. Nuo šios vietos dar laukė apie 150 m kilimo aukštyn per sniegą. Po geros valandėlės pasiekėme Refuge de la Croix du Bonhomme, kur visi nusprendė pailsėti. Aš tuo metu atsiskyriau nuo grupės ir pradėjau leistis žemyn. Tirpstančiu sniegu eiti vargina. Kiekvienas žingsnis reikalauja pastangų, o kartais netikėtai „padeda” minkštas nusileidimas ant užpakalio.
Leidžiantis sniego plotai mažėjo, teko pereiti vieną didesnį upelį, o iki dienos tikslo buvo likusi maždaug valanda kelio. Praėjusi Chalets de la Raja pastatus, perėjau tiltelį, nuo kurio jau aiškiai matėsi Les Chapieux miestelis. Beliko nusileisti nuo nedidelio kalnelio, kurį buvo užėmusi banda besiganančių karvių. Jos buvo draugiškos, tačiau jų teritoriją juosė elektrinis piemuo. Kad jis iš tiesų veikia, supratau tik tada, kai bandžiau pasilenkusi pralįsti – mano kuprinė su miegmaišiu užkliuvo, ir… Ups 🙂 Gavau lengvą elektros šoką.
Galiausiai nusileidau tiesiai į savo nakvynės vietą – Auberge de la Nova. Turėjau iš anksto rezervuotą privatų kamabrį dviems žmonėms. Kambario kaina – 160 eurų, į ją įskaičiuota vakarienė ir pusryčiai. Vakarienė buvo viena geriausių per visą žygį – maisto tikrai netrūko, tačiau pusryčiai nuvylė: tik duona, džemas, sviestas, kava ir sultys. Kambaryje buvo kriauklė ir rankšluoščiai, o dušai ir tuoletai bendri (bet niekas laiko neskaičiuoja, o šiltu vandeniu galima nauodotis kiek nori). Pastebėjau, kad daugiaviečiai kambariai atrodė tamsūs ir nejaukūs.
Les Chapieux – labai mažas miestelis, vos keli namai. Čia yra du kalnų nameliai (refuges), stovyklavietė, picos restoranatas ir maža parduotuvėlė. Beje, čia visiškai nėra mobilaus ryšio, tad vertėtų iš anksto informuoti artimuosius, kad šioje vietoje būsite nepasiekiami. Ryšys vėl atsiranda tik kitos dienos žygio pabaigoje.
Jei po šios dienos dar yra jėgų, galima eiti toliau ir nakvoti Refuge des Mottets (kuris praėjusią vasarą duris atvėrė tik birželio 15) – tai reikštų dar dvi papildomas valandas kelio nuo Les Chapieux.
3 DIENA (24/06/08): LES CHAPIEUX – COURMAYEUR
Atstumas: 25.6 km
Žygio trukmė: 8 val. 20 min.
Peraukštėjimas: 1226 m
Nakvynė: Refugio Monte Bianca – CAI Uget
Trečioji mano diena buvo sujungtos 3 ir 4 tradicinio maršruto sekcijos. Tradiciškai trečioji diena būtų Les Chapieux – Rifugio Elisabetta, ketvirtoji – Rifugio Elisabetta – Courmayeur. Kadangi norėjau visą žygį įveikti greičiau nei per vienuolika dienų, nusprendžiau sujungti šias dvi atkarpas. Tai atrodė kaip priimtinas sprendimas.
Diena prasidėjo gana anksti – jau nuo 5 ryto pradėjo girdėtis pirmieji brazdėjimai. Tačiau man labai norėjosi dar šiltai pagulėti miegmaišyje, todėl pusryčiauti nuėjau tik apie 7 valandą. Buvau paskutinė valganti, nes dauguma žmonių jau ruošėsi pradėti žygiuoti. Galiausiai į kelią išėjau 7:50 ir buvau paskutinė palikusi nakvynės vietą.
Pirmieji 5 kilometrai buvo lengvi – ėjau slėniu, kuris po truputį kilo į viršų. Prasidėjo lengvas lietus, kuris vis stiprėjo. Nors vilkėjau savo Gore-tex striukę, vis tiek permirkau. Laimei, netoliese buvo Refuge de Mottets. Čia radau vadinamąjį „žiemos kambarį”, kur galėjau pasislėpti nuo lietaus. Visiškai nebuvo ryšio, todėl Šarui išsiunčiau palydovinę SMS, kad sužinočiau orų prognozę. Palaukusi dvidešimt minučių ir aprimus lietui, pajudėjau toliau.
Nuo Refuge de Mottets prasidėjo staigus kilimas. Artėjant prie Col de la Seigne, atsivėrė dideli sniego plotai, bet žingsnis po žingsnio pasiekiau perėją ir Prancūzijos – Italijos sieną.
Nusileidimas buvo status, snieguotas, todėl dauguma žmonių tiesiog „ant užpakalio” nučiuožė žemyn. Aš pabijojau rizikuoti, tad atsargiai nulipau. Perėjusi dar ledu padengtą slėnį, pasiekiau Rifugio Elisabetta. Pagal planą turėjau čia sustoti pietų, tačiau dėl oro sąlygų diena labai prailgo, todėl nusprendžiau nebedaryti jokių sustojimų iki pat dienos tikslo. Beje, Rifugio Elisabetta yra populiari vieta nakvynei – daugelis keliautojų čia baigia trečiąją dieną.
Toliau nuo Elisabetta po truputį leidausi žemyn. Po žiemos sezono čia buvo daug nuošliaužų ir purvo – tai buvo vienintelė vieta, kur griuvau ir smagiai „išsimaudžiau” purvo voniose. Visai netrukus priartėjau prie Cabane du Combal, dar vieno kalnų namelio. Čia keliai išsišakoja: pasukus į dešinę, galima eiti tradiciniu ketvirtojo etapo taku, o pasukus į kairę – pasirinkti TMB „blogo oro” variantą ir Val Veni slėniu leistis žemyn.
Priėjus La Visaille miestelį, galima „pagauti” autobusą, kuris veža iki Courmayeur. Čia susitikau Šarą, o dar paėję gerą pusvalandį, pasiekėme nakvynės tašką – Rifugio Monte Bianco. Galiausiai ilga diena buvo baigta.
Rifugio Monte Bianco buvo puikus pasirinkimas – juo labiau kad tokiu metų laiku tai buvo kone vienintelė veikiant vieta, išskyrus Courmayer viešbučius. Be to, nuo rifugio atsiveriau kvapą gniaužiantys Brenva ledyno vaizdai.
Pats rifugio buvo labai tvarkingas – skani vakarienė, draugiškas personalas (jie net atnešė pilną kibirą šilto vandens, kad galėčiau nuplauti purvus nuo batų).
Buvome užsisakę dvivietį kambarį su dviaukšte lova už 140 eurų, plius vakarienė ir pusryčiai.
4 DIENA (24/06/09): COURMAYEUR – RIFUGIO BONATTI
Atstumas: 17.8 km
Žygio trukmė: 5 val. 40 min.
Peraukštėjimas: 1003 m
Nakvynė: Rifugio Bonatti
Šiandien laukė labai smagi diena, nes šiame etape prisijungė ir Šaras. Neskubėjome – ramiai papusryčiavome ir 8 ryto pajudėjome iš nakvynės vietos. Kadangi, Rifugio Monte Bianca yra šiek tiek toliau nuo Courmayeur, prie visos dienos maršruto dar prisidėjo papildoma valanda leidimosi žemyn iki miesto.
Pro Courmayeur ėjome labiau viršumi, pasirinkdami tiesesnį kelią, kad nereikėtų daryti lanksto per miesto centrą iki pagrindinio tako. Beje, praėjome labai gražias, akmenimis grįstas siauras gatveles Larzey rajone. Jei būtume pasirinkę tradicinį maršrutą, būtume praėję patį Courmayeur miestelio centrą. Tai labai gražus miestelis, kuriame daugelis keliautojų daro poilsio dieną. Mes čia sugrįžome po kelių mėnesių, kad praleistume daugiau laiko.
Vėl prisijungėme prie tradicinio tako ties Villair gatve, kur yra geriamo vandens stotelė. Pasibaigus asfaltuotam keliui ir perėjus tiltelį, pasiekėme mišką ir ženklą, rodantį kelią į Rifugio Gergio Bertone. Ši tako dalis buvo pati nemaloniausia – užtrukome gerą valnadą kopdami stačiu, vingiuotu taku su daugybe medžių šaknų ir akmenų.
Pasiekę Bertone kalnų namelį, padarėme pertraukėlę – lengvai užkandome, sutikome kitus mano bendrakeleivius ir pasigrožėjome nuostabiais vaizdais, įskaitant patį Mont Blanc.
Pailsėję, patraukėme toliau. Pasukę kairiau nuo Bertone, beveik dvi valandas ėjome be didesnių pakilimų ar nusileidimų, mėgaudamiesi Val Ferret slėnio ir aplinkinių kalnų vaizdais. Keletą kartų teko kirsti sniego tirpsmo upelius ir purvynus.
Vėliau priėjome medinį tiltelį, o netrukus pasiekėme Alp Arminatz pastatus. Nuo čia prasidėjo paskutinis dienos pakilimas – už gerų 40 minučių pasiekėme Rifugio Bonatti.
Visa diena buvo gana lengva – geras oras ir vaizdinga gamta. Tiesa, pranašauta audra, ir mes vos spėjome ateiti į rifugio laiku. Vos tik įsikūrus ir papietavus, viską aptraukė tamsūs debesys ir prasidėjo stiprus lietus, perėjęs į krušą.
Nakvynei buvome užsisakę privatų kambarį dviems – kaina vienam žmogui 90 eurų, įskaitant pusryčius ir vakarienę. Tai buvo vienintelė vieta per visą žygį, kur nereikėjo mokėti rezervacijos metu. Atsiskaitymas (tik grynaisiais) vyksta atvykus į rifugio. Taip pat kiekvienas svečias gauna po du ženotus karštam vandeniui duše.
Rifugio Bonatti buvo labai jaukus ir tvarkingas – kambariuose net veikė šildymas. Kadangi atvykome anksti, apie 14 val., papildomai užsisakėme pietus – polentą (~20 eurų porcija). Deja, vakarienei buvo patiekiama lygiai ta pati polenta, o vegetariškas pasirinikimas buvo sriuba.
Apibendrinant – įvertinus kainą, vietą ir kambarių patogumą, tai buvo geriausia nakvynės vieta per visą žygį.
5 DIENA (24/06/10):RIFUGIO BONATTI – LA FOULY
Atstumas: 23 km
Žygio trukmė: 8 val. 10 min.
Peraukštėjimas: 1077 m
Nakvynė: Auberge des Glaciers
Diena, kai turėjau kirsti Italijos-Šveicarijos sieną, buvo pati sunkiausia. Bet apie viską nuo pradžių.
Papusryčiavome, susikrovėme daiktus, ir Šaras patraukė atgal link Courmayeur, o aš – link La Fouly. Kaip visada, iš rifugio išėjome paskutiniai, tad dieną pradėjau tik po 8 valandos ryto.
Pirma žygio valanda buvo visai lengva – nedideli pakilimai ir nusileidimai pakeliui, keletas upelių ir trumpų sniego perėjų. Įveikus apie 4 km vingiuotu keliuku (kuriuo važinėja ir dviračiai), nusileidau į Val Ferret slėnio pabaigą, prie Chalet Val Ferret (kavinės ir nakvynės vietos).
Netrukus priėjau stovėjimo aikštelę – čia ir prasidėjo visi dienos „smagumai”. Prasidėjo tolygus kilimas akmenuotu taku. Po pusvalandžio pasiekiau Rifugio Elena, deja, jis dar nebuvo atsidaręs sezonui. Lauke buvo šalta ir vėjuota, tad susiradusi užuovėją greitai apsirengiau papildomus sluoksnius, užsidėjau batų spyglius, užkandau ir pradėjau dar statesnį, snieguotą kopimą link Grand Col Ferret.
Kilti buvo sunku – sniegas tirpo, todėl kojos nuolat slydo, o taką buvo sunku atpažinti, nes žmonės buvo pramynę daugybę skirtingų maršutų.
Pakilus aukščiau, užslinko tankūs debesys, tad matomumas sumažėjo iki kelių metrų. Po lėtų, varginančių dviejų valandų kopimo pagaliau pasiekiau aukščiausią dienos tašką – Grand Col Ferret – ir žvilgtelėjau į Šveicarijos pusę. Deja, vaizdas nenuramino – prieš akis plytėjo milžiniški sniego plotai. Beje, tolumoje nuo kalno, mačiau nušoliuojantį masyvų gyvūną. Galbūt mešką? Žinau, kad šiose teritorijose meškos yra retos, bet kartas nuo karto visvien užklysta. Kadangi viskas vyko gan greitai, nuotraukos padaryti nespėjau.
Dar valandą klampojau per sniegą ir purvynus, kol pasiekiau Alpage de la Peule. Kadangi skubėti nebebuvo kur, nusprendžiau čia atsipūsti. Užsisakiau sūrio sumuštinį, iš karto tapo aišku, kad esu Šveicarijoje. Taip visai šalimais ilsėjosi ponas mormotas.


Pailsėjus pajudėjau link savo dienos tikslo – La Fouly. Nusileidus nuo La Peule, trumpam ėjau keliu, o tada vėl grįžau į miško taką. Po pusvalandžio teko perbristi upelį ir grįžti į pagrindinį kelią – kartu su karvių banda, kuri mane lydėjo iki pat mano nakvynės vietos La Fauly.
Nakvojau Auberge des Glaciers viešbutyje. Jie siūlo tiek privačius, tiek bendrus kamabrius, o jų lokacija itin patogi – TDMB takas eina tiesiai pro viešbutį, pačiame La Fauly centre. Kadangi Šveicarijoje kainos gerokai aukštesnės nei Italijoje, iš anksto buvau rezervavus dvi lovas bendrame kambaryje (su vakariene ir pusryčiais) už 205,60 eurų.
Atvykusi pasiteiravau, ar būtų galima pakeisti užsakymą – veitoje dviejų lovų bendrame kambaryje, į privatų kamabrį. Viešbučio darbuotojai buvo labai malonūs ir leido padaryti paskutinės minutės pakeitimą. Gavau atskirą kambarį su dušu, nors tuoletai buvo bendri.
Vakarienei šefas man specialiai pagamino vegetarišką patiekalą, nes nevalgau mėsos – buvau maloniai nustebinta. Šalia viešbučio buvo maisto prekių ir žygių reikmenų parduotuvės, kas buvo itin patogu.
6 DIENA (24/06/11): LA FOULY – CHAMPEX
Atstumas: 16.4 km
Žygio trukmė: 4 val. 27 min.
Peraukštėjimas: 566 m
Nakvynė: Au Vieux Champex
Po sunkios vakarykštės dienos leidau neskubėti – žinojau, kad šiandien laukia trumpas, lengvas žygis be didesnių iššūkių.
Iš viešbučio išėjau 9 ryto ir kaip tik susitikau dar porą pažįstamų iš ankstesnių dienų. Kartu ramiai žingsniuodami įveikėme kelis kilometrus. Po dviejų valandų, arba beveik 10 km ėjimo žemyn, priartėjome prie gražaus Šveicarijos kalnų miestelio – Praz de Fort. Čia galima rasti kavinių, maisto prekių parduotuvę, autobusų stotelę ir viešąjį tuoletą.
Dar po 10 minučių praėjau mažą Les Arlaches gyvenvietę su senoviniais mūriniais namais. Neužilgo priartėjau Issert miestelį, kur trumpam teko paeiti pagrindiniu keliu, kuriuo važinėja automobiliai. Tačiau netrukus, už paskutinių namų, pamačiau TMB tako ženklą ir vėl grįžau į miško taką.
Nuo čia prasidėjo tolygus kilimas į viršų. Palei visą taką galima pamatyti daugybę medinių skluptūrų, informacinių stendų apie vietininę florą ir fauną, taip pat suoliukų poilsiui ir geriamo vandens stotelė.
Po geros valandos susitikau su Šaru, ir jau 13 valandą pietavome Champex miestelyje, įsikūrusiame prie gražaus ežero.
Restoranų pasirinkimas buvo labai ribotas – arba dar nebuvo prasidėjęs sezonas, arba buvo siestos laikas. Galiausiai radome veikiantį „Le Cabanon” restoranėlį. Abu užsisakėme tradicinius burgerius po 28 eurus.
Nakvynei Champex buvau rezervavusi „Au Vieux Champex” viešbutį – vieno miegamojo apartamentus už 239 eurus dviems. Maistas nebuvo įskaičiuotas, tad už pusryčius mokėjome papildomai. Tačiau apartamentai mane maloniai nustebino – jie buvo gana erdvūs, tinkami ir šeimai, su pilnai įrengta virtuve ir atskiru miegamuoju. Po kelių dienų kalnuose balta patalynė atrodė tikra prabanga.
Kadangi viešbučio restoranas neveikė, šeimininkė mums padovanojo vyno butelį. Ir gerai, kad anksti baigiau dienos žygį – popiet prapliupo stiprus lietus, kuris nesiliovė visą vakarą. Ta proga nusnūdome popiečio miego ir vakarienei pasigaminome makaronų – labai reikalingų angliavandenių tokio žygio metu.
7 DIENA (24/06/12): CHAMPEX – TRIENT
Atstumas: 19.2 km
Žygio trukmė: 6 val. 09 min.
Peraukštėjimas: 910 m
Nakvynė: L’Auberge du Mont Blanc
Šiandienos (8-ojo etapo) maršrutui yra du galimi variantai. Pirmasis – kurį pasirinkau ir aš – kilti iki aukščiausio taško Alp Bovine (1987 m.). Antrasis, galimas tik esant labai geroms oro sąlygoms ir nesant sniego, veda per Fenêtre d’Arpette (2665 m.) kalnų perėją.
Ryto pradžia nebuvo pati sėkmingiausia – vis dar jaučiau nuovargį po vakarykščių dienų. Be to, praleidau reikiamą nusukimą į taką ir gerą kilometrą nuėjau ne ta kryptimi. Nesinorėjo brautis per krūmynus, tad grįžau atgal ir susiradau teisingą kelią.
Toliau takas vedė per mišką ir trumpą pievos atkarpą. Po valandos ėjimo pasiekiau Plan de I’Au – jaukią kavinukę, kur galima atsikvėpti, užkąsti ir paragauti jų pačių gaminamos miško uogų kombučios. Beje, nuo kavinės atsiveria gražus vaizdas į Rhône slėnį.
Nuo čia prasidėjo tolygus kilimas miško keliuku, o pasukus į dešinę laukė status, vingiuotas takas į viršų. Po zigzagų dar reikėjo paeiti tiesesniu takeliu iki Alpage de Bovine.
Ši vieta paliko didelį įspūdį. Vos įžengus į trobelę, atrodo, tarsi nusikeli atgal į praeitį – ant senovinių vyryklių/pečių dideliuose puoduose verda maistas, o ant stalo sudėti šviežiai iškepti pyragai. Fermai priklauso kiek žemiau esantis vynuogynas. Žinoma, neatsisakiau progos paragauti vieno iš pyragų su puodeliu arbatos.
Pailsėjusi įveikiau paskutinius kelis metrus į viršų, o tada prasidėjo labai lėtas ir ilgas nusileidimas iki Col de la Forclaz.
Ši atkarpa užtruko pusantros valandos. Takas buvo gana sunkus – daug akmenų ir medžių šaknų, todėl gavosi savotiškas „lipimas laiptais”. Kadangi mano keliai tokio reljefo nelabai mėgsta, teko gerokai sulėtinti tempą. Vienas šios dalies privalumas – retkarčiais atsiveriančios nuostabios panoramos su tarp kalnų įsikūrusiu Martigny miestu.
Galiausiai priėjau Col de la Forclaz. Čia galima rasti viešbutį, maisto prekių parduotuvę, kavinę ir autobuso stotelę, iš kurios galima nuvažiuoti iki Trient, jei kas nebenori eiti pėsčiomis. Beje, iki dienos finišo nuo čia lieka tik geras pusvalandis kelio.
Pakeliui praėjau smagų metalinį tiltelį, nuo kurio atsivėrė puikus vaizdas į Trient miestelį. Dar 20 minučių ėjimo – ir pasiekiau savo nakvynės vietą „L’Auberge du Mont Blanc„. Šaras jau laukė manęs ir buvo padaręs check-in’ą.
Ši vieta man patiko mažiausiai iš visų nakvynių per visą žygį. Nakvynei buvome rezervavę privatų kambarį dviems – kaina su vakariene ir pusryčiais siekė 291 eurą. Brangu ir patalpos tikrai reikalavo atnaujinimo – viskas atrodė netvarkinga. Be to, kilo nesusipratimų dėl apmokėjimų. Vakarienė irgi paliko prastą įspūdį – visam dideliam stalui buvo atneštas vienas didelis puodas, iš kurio visi turėjome patys dalintis maistu. Ryte atsikėliau su keistais įkandimais ant kojos, tad įspūdis apie šią vietą liko dar prastesnis.
8 DIENA (24/06/13): TRIENT – TRÉ-LE-CHAMP
Atstumas: 17 km
Žygio trukmė: 6 val. 30 min.
Peraukštėjimas: 1175 m
Nakvynė: Auberge la Boërne
Diena prasidėjo nuo pasivaikščiojimo per visą Trient miestelį (apie 15 min.), kol pasiekiau mišką. Čia prasidėjo staigus ir gana status zigzaginis kilimas į viršų – pavargusioms kojoms tai tikrai nepatiko, ir kopti buvo sunku.
Po geros valandos vingiuoto tako pagaliau išlindau iš miško ir atsidūriau gražiame slėnyje. Peraukštėjimas po truputį mažėjo, bet dar teko bristi per sniegą.
Po maždaug valandos pasiekiau Refuge du Col de Balme.
Iš šios vietos atsiveria įspūdingas Prancūzijos pusės kraštovaizdis su nuostabiu Mont Blanc vaizdu. Prie refuge buvo daug žmonių – tiek didesnės grupės, tiek pavieniai dienos žygeiviai, nes iš Prancūzijos pusės iki šios vietos galima užkilti keltuvu.
Nuo Col de Balme buvo du pasirinkimai: tradicinis takas, kuriuo galima eiti tik esant geram orui, nes didžiają laiko dalį jis driekiasi per kalno gūbrio, arba senasis TMB takas, tiesiogiai leidžiantis žemyn nuo refuge.
Kadangi diena buvo saulėta, pasirinkau tradicinį taką. Nusileidusi truputį žemyn, vėl pradėjau kilti aukštyn akmenuotu ir vietomis purvinu taku, kol galiausiai pasiekiau aukščiausią dienos tašką – L’Aiguillette des Posettes (2201 m).
Nuo čia prasidėjo statokas nusileidimas su daugybe laiptelių, o dėl keliuose atsiradusio skausmo mano tempas gerokai sulėtėjo. Nusileidusi žemyn, dar apie 20 minučių ėjau miško takeliu, kol pasiekiau nakvynės vietą Tré-le-Champ.
Buvau rezervavus lovą bendrame kambaryje už 55 eurus, įskaitant pusryčius ir vakarienę. Labai jauki vieta su gražiu kiemu – visas pastatas tikra kaimiška rąstinė troba.


Kadangi į vietą atvykau apie trečią valandą popiet, vis kirbėjo mintis, kad galėčiau eiti toliau ir „padengti” dalį dešimtojo etapo (Tré-le-Champ – Refuge La Flégère). Idealiausia būtų buvę nueiti iki La Flégère ir nuo ten nusileisti su keltuvu į slėnį, bet, deja keltuvas veikė tik 17 val.
Pasitarusi su Šaru, greitai sudėliojome nauja maršrutą ir nusprendžiu tęsti žygį. Vietoj kilimo į La Flégère nutariau eiti žemiau, per mišką, įveikčiau kuo didesnį atstumą. Tik išėjusi iš nakvynės vietos akis į akį susidūriau su kalnų ožiu (Alpine Ibex). Laimei, nei jis, nei aš nebuvome susidomėję vienas kitu, tad atsargiai, lėtai jį apėjau. Niekada nebandykite artintis prie laukinių gyvūnų, jei nenorite būti išmestas į orą jo ragų pagalba.
Toliau truputį kopiau į viršų, kol po valandos pasiekiau sankryžą. Čia galėjau leistis žemyn iki Argentière arba pasirinkti taką į viršų ir kilti link Aiguillette d’Argentiere. Pasirinkau leistis žemyn ir dar beveik dvi valandas žingsniavau, kol galiausiai sutarėme, kad Šaras mane paims nuo La Joux traukinio stotelės. Tą naktį likau nakvoti mūsų Airbnb bute Chamonix miestelyje.
9 DIENA (24/06/14): La Joux – Les Houches
Atstumas: 16.4 km
Žygio trukmė: 4 val.
Peraukštėjimas: 364 m
Ryte be perstojo pliaupė lietus, o po vakarykštės dienos jaučiausi pavargusi – išmiegojau daugiau nei 12 valandų. Leidau sau pailsėti, nes žinojau, kad diena bus lengva, be sunkių perėjimų ar didelio peraukštėjimo, tik nesibaigiantis lietus.
Vidurdienį Šaras mane pavežė iki tos pačios vietos, kur vakar baigiau žygį – La Joux traukinio stotelės. Perėjau gyvenvietę ir pakilau į mišką. Beveik visą laiką ėjau Petit Balcon Sud taku. Nesiryžau kilti iki La Flégère, nes oras buvo prastas. Dienos tikslas buvo pasiekti Les Houches.
Beveik pusiaukelėje pasiekiau Chamonix ir užsukau į miestelį papiepauti. Deja, pamiršau apie „siestos” valandas – iki 4-5 valandos maisto beveik neįmanoma gauti, nebent tik gėrimų ir užkandžių. Padariau sustojimą „Big Mountain Basecamp Chamonix” – vietinėje alaus darykloje, kur ilsėjosi daug žygeivių. Paragavus jų alaus ir šiek tiek apdžiūvus, pajudėjau toliau.
Perėjusi visą Chamonix, grįžau į miško taką. Po maždaug dviejų valandų priėjau pire „TMB arkos” Les Houches miestelyje. Taip baigėsi mano 9 dienų nuotykis.

Beje, paskutinio, 11-ojo etapo tuo metu niekas negalėjo visiškai praeiti, nes dar buvo daug sniego. Kai kurie žygeiviai pasakojo, kad jam įveikti būtų reikėję ledo kirvio.
Žygio Pabaiga
Tour du Mont Blanc žygis buvo labai smagus nuotykis, kurio metu išmokau dar labiau pasitikėti savimi ir kuris išugdė dar didesnę mano kantrybę. Tuo pačiu liko daug smagių prisiminimų, ne tik iš pačio žygiavimo, bet ir vakarinių pasisedėjimų su bendražygiais, besiklausant įdomių istorijų iš viso pasaulio.
Taip pat nebūtų viskas taip sklandžiai pavykę, be Šaro pagalbos logistiniais klausimais ir visada būnant šalia ir stebint mano žygio progresą.
Taigi meilė kalnams tik didėja ir žinau, kad laukia dar tikrai ne vienas nuotykis. Taip pat manau, kad dar ne kartą sugrįšime į šias vietoves, gal net ir užkopsime į patį Montblaną.




