Apie šį žygį galvojome jau senokai ir nusprendėme, kad taip paminėsime savo vestuvių metines — keliausime vasario mėnesį, kai Patagonijoje yra tinkamas sezonas.
Planuoti kelionę pradėjome gruodžio pabaigoje, likus dviem mėnesiams iki išvykimo. Tiesą sakant, kai kuriais atvejais tai jau buvo šiek tiek per vėlu — jei planuojate kelionę patys, geriausia nakvynės vietų ieškoti likus bent keturiems mėnesiams.
W trek’as yra Torres del Paine nacionaliniame parke Čilėje. Tako ilgis — apie 80 km. Jį įveikti trunka 4–5 dienas, ir dažniausiai visi pradeda žygį rytinėje dalyje, eidami link vakarinės. Žygio pažibos — Torres del Paine granito viršūnės ir Grey ledyno slėnis.
Žygio metu galima arba stovyklauti, arba nakvoti refugiuose. Rytinėje tako dalyje stovyklavietes valdo pagrindinė kompanija „Las Torres Patagonia“, o vakarinėje — „Vertice“. Visos stovyklaviečių, nakvynės ar turų rezervacijos vykdomos tiesiogiai per šių kompanijų interneto svetaines.
Atvykimas į Torres del Paine nacionalinį parką
Mes skridome iš Niujorko į Čilės sostinę Santjagą, o iš ten atskirai pirkome skrydžių bilietus su „Latam“ avialinijomis į Puerto Natales. Skrydis trunka apie 3 valandas, o už du bilietus sumokėjome 425 USD (skridome tik su rankiniu bagažu). Taip pat galima skristi į Punta Arenas, tačiau iš ten iki parko tektų važiuoti ilgiau.
Atvykę į Puerto Natales turėjome geras dvi valandas iki mūsų autobuso į Torres del Paine parką. Oro uostas yra apie 15 minučių kelio iki miesto, jei važiuojate savo automobiliu. Kadangi transporto nebuvome rezervavę, paėmėme taksi iš vieno oro uosto kioskelių, bet tai buvo klaida — „taksi“ pasirodė esantis mikroautobusas, kuris iš oro uosto išvyksta tik užsipildžius visoms vietoms, o vėliau kiekvieną keleivį išvežioja atskirai. Dėl to iki miesto važiavome net 40 minučių. Svarbiausia, kad spėjome palikti nereikalingus daiktus viešbutyje, kuriame apsistosime po žygio, ir dar papietauti. Beje, vėliau sužinojome, kad čia veikia Uber.
Visi autobusai iš Puerto Natales išvyksta ir atvyksta į „Terminal Rodoviario“ stotį, esančią miesto centre. Bilietus buvome nusipirkę iš anksto. Dviem asmenims kelionė iki Torres del Paine parko įėjimo kainavo 31 USD, kelionė trunka dvi valandas. Perkant bilietą, galutinė stotelė turi būti nurodyta Laguna Amarga (Base Torres – Central).
Atvykus į parko teritoriją, į autobusą įlipa parko darbuotojas ir patikrina visų parko bilietus (juos reikia įsigyti iš anksto internetu). Čia reikia persėsti į kitą, parko autobusą, kuris veža iki lankytojų centro — šalia jo yra pirmoji nakvynės vieta Campsite Central. Parko autobusas yra mokamas, bilietą galima įsigyti vietoje, tačiau atsiskaitymas vyksta tik grynaisiais.
1 žygio diena — vasario 25
Atvykome dieną prieš ir nakvojome Central stovyklavietėje. Čia taip pat yra hostelis, tačiau vietų jau nebebuvo. Buvome užsirezervavę „Premium Fully-Equipped Campsite“, t. y. prabangią palapinę, iškeltą nuo žemės, į kurią lipama kopėčiomis, su čiužiniu ir miegmaišiu. Tokia nakvynė dviem kainavo 280 USD. Taip pat užsisakėme vakarienę už 110 USD dviems. Vakarienė tokios kainos nebuvo verta, bet mes nesinešėme savo maisto.
Idealiausias variantas būtų buvęs nakvoti Chilean Refugio, bet gruodį jau nebebuvo vietų, todėl pirmą dieną turėjome nueiti apie 30 km.
Kad spėtume iki vakarienės, kėlėmės anksti — apie 4 ryto. Greitai susirinkome daiktus, nusiprausėme ir 5 valandą pradėjome žygį. Stovyklavietėje visi dar miegojo, buvo labai tamsu, bet vos išėję sutikome daugybę milžiniškų kiškių.
Praėję viešbutį, pradėjome kopimą į viršų — nebuvo labai sunku. Nuėję apie 5 km pasiekėme Chilean Refugio, kur nusipirkome kavos ir sausainių (dar nebuvome valgę). Čia galėjome palikti kuprines, todėl toliau iki Las Torres ėjome tik su pora daiktų, nes grįžti reikėjo tuo pačiu keliu.
Kopimas iki apžvalgos aikštelės buvo lėtesnis — visą laiką kilome į viršų, o paskutinėje atkarpoje teko lipti per akmenis. Apie 9 ryto pasiekėme Las Torres Base — dar nebuvo daug žmonių, oras giedras, tad galėjome grožėtis nuostabiu vaizdu.
Praleidome čia apie pusvalandį, darėsi vėsoka, tad pradėjome leistis atgal į Chilean Refugio, kur atvykome prieš pietus. Čia jau buvo daug žmonių. Užsisakėme sumuštinį ir picos gabaliuką, pavalgę tęsėme žygį, nes laukė ilgas kelias.
Grįždami pasukome į Atajo Chileno a Las Cuernos taką — nuo čia laukė dar keturios valandos ėjimo iki nakvynės vietos. Dauguma kelio buvo žemyn ir per lygumą, tik vietomis teko pereiti pelkynus. Artėjant prie stovyklavietės vis labiau jautėsi nuovargis — paskutiniai šimtai metrų atrodė begaliniai.
Apie 17 val. pasiekėme Refugio Los Cuernos. Čia galima ir stovyklauti, ir miegoti bendruose kambariuose. Vėl buvome užsirezervavę prabangią palapinę (280 USD) bei „full board“ — vakarienę, pusryčius ir pietų dėžutę (220 USD dviems).
Dienos statistika:
Atstumas – 26 km
Laikas – 9 val. 34 min.
Peraukštėjimas – 1369 m
2 diena – vasario 26
Šiandien leidome sau pamiegoti ilgiau — kėlėmės tik 7 ryto. Po sunkios pirmos dienos išmiegojome puikiai.
Susirinkę daiktus, papusryčiavome ir pasiėmėme pietų maišelius: sumuštinis, vaisius, riešutų maišelis, batonėlis ir vanduo.
Apie 8 val. pajudėjome iš stovyklavietės. Pradžia buvo lengva — ėjimas paplūdimiu, tada trumpas pakilimas į viršų. Praėjome pro Frances stovyklavietę ir netrukus pasiekėme Italiano stovyklavietę (apie 2 val. kelio).
Iš čia visi kyla iki Britanica apžvalgos punkto, prieš tai sustodami Frances aikštelėje. Kaip ir dauguma keliautojų, palikome kuprines Italiano stovyklavietėje, nes kelias į viršų gana status.
Pirmoji dalis — kopimas palei Frances slėnį, daug lipimo akmenimis, gana sunku. Nuo Frances aikštelės kelias kiek palengvėja — einama mišku, mažiau kilimo. Į vieną pusę iki Britanica punkto užtrukome 2 val. 40 min., atgal – dar 2 val.
Italiano stovyklavietėje suvalgėme savo sumuštinius ir pailsėjome apie pusvalandį, tada tęsėme kelią iki trečios nakvynės vietos — Refugio Paine Grande.
Paskutinė atkarpa buvo lengvesnė — beveik visada tiesiai, per tiltelius, su nedideliais pakilimais. Pakeliui grožėjomės Sköttsberg ežero vaizdais.
Po poros valandų pasiekėme Paine Grande. Kadangi čia labai vėjuota, rezervavome ne palapinę, o lovas viduje. Mums pasisekė — gavome atskirą dvivietį kambarį su veikiančiu radiatoriumi.
Nakvynė dviems su vakariene, pusryčiais ir pietų dėžute kainavo 490 USD. Maistas buvo geresnis — bufetas, todėl galėjome rinktis, ką ir kiek norime. Čia taip pat yra smagus baras su puikiais vaizdais — vakare atsigėrėme vyno kartu su kitais žygeiviais.
Beje, čia kursuoja keltas Paine Grande – Estancia Pudeto. Daugelis po trijų dienų čia baigia žygį ir grįžta keltu į Pudeto, o iš ten autobusu. Kelionė trunka apie pusvalandį, kaina — 35 USD į vieną pusę.
Dienos statistika:
Atstumas – 28 km
Laikas – 9 val. 07 min.
Peraukštėjimas – 1171 m
3 diena – vasario 27
Ši diena turėjo būti lengviausia ir trumpiausia, todėl neskubėjome — žygį pradėjome tik 10 val. Pradžia buvo kiek sunkoka: netrukus prasidėjo pakilimas, o po dviejų dienų nuovargis jautėsi.
Čia, pakilus aukščiau, yra vėjo tuneliai, net yra įspėjamieji ženklai. Buvo labai vėjuota, teko apsirengti visus turimus sluoksnius.
Pirmieji 5 km – kopimas į viršų. Pasiekus aukščiausią tašką, atsivėrė Grey ežeras, o horizonte jau matėsi pirmieji ledkalniai.
Šią dieną žygiavome tik 3,5 valandos. Atvykę į Grey stovyklavietę, užsiregistravome — šįkart miegojome paprastoje palapinėje. Tai buvo pigiausia nakvynė: palapinės nuoma dviem — 44 USD + 22 USD už stovyklavietės vietą, du kilimėliai — 24 USD, maistas dviems — 190 USD. Ir dar nuomavome vieną miegmaišį (nes Erika turėjo tik miegmaišio liner’į) – $20.
Įsikūrę dar norėjome pasivaikščioti aplink. Nuėjome iki Grey ledyno apžvalgos vietos — labai verta, vaizdas nuostabus. Čia praleidome gerą valandą, grožėdamiesi ledynu ir ledkalniais. Po to dar nuėjome iki pirmojo kabančio tilto — smagu juo pereiti, nes reikia užlipti kopėčiomis.
Tai buvo paskutinė, trumpesnė žygio diena, suteikusi daugiau poilsio.
Dienos statistika:
Atstumas – 11,6 km
Laikas – 3 val. 22 min.
Peraukštėjimas – 475 m
4 diena — žygis ant Grey ledyno ir grįžimas į Puerto Natales
Eiti atgal iki Paine Grande tikrai nenorėjome. Yra ir kitas grįžimo būdas — keltas per Grey ežerą. Tai tarsi mini turas, nes laivas plaukia palei visą ledyną ir sustoja prie Grey stovyklavietės prieplaukos. Keltą organizuoja Lago Grey viešbutis. Kaina — 100 USD žmogui į vieną pusę. Yra trys reisai per dieną, o ilgesnėmis vasaros dienomis laivas plaukia ir 18 val. Visi keleiviai gauna tradicinį gėrimą Pisco Sour (viskio su palktu kiaušinio baltymu koktelis).
Prieš išvykdami dar buvome užsirezervavę turą ant Grey ledyno. Rinkomės tarp Perito Moreno ir Grey, ir galiausiai nusprendėme rinktis Grey ledyną.
Mūsų keltas buvo 14 val., o pasivaikščiojimas ant ledyno prasidėjo 8 ryto ir baigėsi 13:30 val. Turas prasideda toje pačioje prieplaukoje, kur sustoja keltas. Norint dalyvauti rytiniame ture, privaloma nakvoti Grey stovyklavietėje, nes kitaip nėra kaip atvykti į rytinį turą.
Atvykus į organizatorių bazę, išklausėme instruktažo, pasirašėme dokumentus, po to guminėmis valtimis plaukėme iki ledyno (apie 20 min). Išsilaipinę ėjome apie 10 minučių, kur užsidėjome alpinizmo kates ir šalmus. Instruktorius paaiškino, kaip vaikščioti ant ledo ir naudotis ledo kirviu. Sustojome prie mažo ledyno šaltinio, kur visi galėjo paragauti vandens.
Vėliau dar šiek tiek paėjome — įdomiausia dalis buvo nusileidimas į ledyno urvą virvėmis. Ten praleidome beveik valandą, nes mūsų grupė buvo didelė (22 žmonės — sujungtos dvi grupės po atšaukto turo ankstesnę dieną). Po dar pusvalandžio ant ledyno grįžome iki išsilaipinimo vietos, kur mūsų laukė valtis. Tai buvo labai smagi patirtis — pirmas kartas, kai ėjome žygiuoti ant ledyno. Ir spėjome grįžti į keltą laiku.
Turo kaina — 225 USD žmogui. Į kainą įeina visa įranga (šalmas, kuprinė, ledo kirvis, apraišai ir alpinizmo katės).
Po kelto buvome rezervavę autobuso bilietus nuo Lago Grey viešbučio atgal į Puerto Natales. Kelionė truko 4 valandas, o pakeliui dar spėjome pamatyti pumą.
Taip užbaigėme savo kelionę Patagonijoje, Čilėje. Buvo labai smagios dienos, graži gamta, sutikome daug žmonių iš viso pasaulio, su kuriais vakarodavome kartu su čilietiško vyno taure. Norėtume dar kartą sugrįžti ir tada galbūt įveikti visą ratą, arba kitaip vadinam “O” trek’ą.
