Kaip visi žino pagrindinis lankomas objektas Peru yra Machu Picchu. Yra keletas būdų kaip galima patekti į Machu Picchu. Mes pasirinkome eiti Salkantay taku, nes taip atrodė įdomiau su daugiau nuotykių ir paprasčiau suorganizuoti, bet apie viską nuo pradžių.
Peru sulaukia ypatingai daug turistų norinčių pamatyti šį stebuklą, todėl dažniausiai tokios kelionės pradedamos planuoti kokį pusmetį prieš patį apsilankymą. Mes aišku viską nusprendėme mėnesio eigoje, todėl visą žygio planą dėliojomės patys, bet turų kompanijos pagalbos.
Jei nusprendėte žygiuoti iki Machu Picchu, tai yra du pagrindiniai takai. Salkantay trek’as – ilgesnis, didesnis peraukštėjimas, puikus gamtos entuziastmas. Antras variantas yra Inca Trail, trumpesnis, šiek tiek lengvesnis. Tai lyg trumpa piligriminė kelionė, su Inkų civilizacijos griuvėsių likučiais ir Saulės vartų įėjimu, tačiau reikalaujantis leidimo ir turi eiti kartu su gidu.
Salkantay žygio ilgis siekia 70 km ir užtrunka 4-5 dienas. Žygis prasideda Mollepata miestelyje, kuris yra už 124 km nuo Cusco ir tada dar iki tako pradžios lieka valanda kelio kalnų keliukais.
Pirma diena. 2025/06/05
Turėjo būti Challakancha – Soraympa
Pasikeitęs planas Soraympa – Chaullay
Įvykęs planas Soraympa – Wayra
Pirma diena pagal planą turėjo būti trečiadienis, buvau rezervavus automobilį, kuris mus nuvežtų iki Mollepata miestelio. Deja, vėl sunkiai apsinuodijau maistu, teko atšaukti šitą planą.
Planas Nr. 2. Per porą dienų pradėjau jaustis geriau. Nusprendėme, kad visai neatšauksime planų ir žygį pradėsime ketvirtadienį, sujungiant pirmą ir antrą dieną. Planas buvo nukirpti kelis km nuo pirmos dienos, t.y. pradėti žygį ne nuo Challakancha (kur yra žygio ofiaciali pradžia), bet Soraympa, aplankant Humantay ežerą. Suradau turų kompaniją, kuri daro vienos dienos turą iki Humantay ežero. Sutarėme, kad mes tik nuvažiuosime į priekį kartu ir poto atsiskirsime nuo grupės. Mūsų turėjo atvažiuoti paimti apie 4 ryto, deja jokių žinių nesulaukus iš gido, po pusvalandžio laukimo tiesiog nusprendėme bandyti pasigauti taxi/ Uberį, kuris 4 ryto mus nuvežtų 3 valandas.
Atrodė truputį neįtikimai toks planas, bet pavyko išsikviesti Uberį. Iškvietimo kaina buvo 160 Sol, bet vairuotojas liepė atšaukti kelionę per programėlę ir jam grynais sumokėti 270 Sol ($80) ir tada jis mus paveš. Taip ir padarėme, teko pasikliauti vairuotoju, nes nelabai turėjome kito pasirinkimo. Tos trys valandos vingiuotais keliukais praėjo labai greitai, kai atrodė, kad vairuotojas dalyvauja ralyje. Bet sveiki gyvi nusigavome iki Mollepata miestelio, tariamai autobusų stoties. Čia turėjome nusipirkti bilietus į Humantay ežerą, 20 Sol žmogui ir aišku atsiskaitymas tik grynaisiais. Tada nuo bilietų pardavimo vietos reikia dar pavažiuoti gerą valandą iki žygio pradžios. Taxi dažniausiai jau laukia žmonių vietoje ir kaina privataus automobilio kainuoja nuo 50 Sol iki 100 Sol.
Mūsų negalėjo pavežti iki Soraympa, nes buvo nuošliaužos užvertusios kelią, tad teko toliau prasieiti. Prie Soraympa viešbučio yra mini marketas, kur galima įsigyti kavos, užkandžių ir už kelias soles čia galima palikti savo kuprines, kad nereikėtų neštis į kalną iki Humantay ežero. Mes tą ir padarėme, beje jei jaučiatės blogai dėl aukščio čia galima pasisamdyti arklius, kurie užneš jus iki ežero. Kainos nepasakysime, nes šios paslaugos mums neprireikė.
Kilimas iki ežero nėra ilgas, bet statokas ir kadangi pradėjome gerokai vėliau, 9 ryto, jau neblogai kaitino saulė. Užlipti iki ežero užtrukome gerą valandą, tikrai graži vieta su milijonu turistų. Tikriausiai dar niekur nebuvome taip gamtoje, kad būtų tiek daug žmonių. Verta eiti iki ežero arba labai anksti arba popiet, kada vienos dienos turai išvažiuoja atgal į Cusco.
Nusileidę atgal ir pasiėmę kuprines, greit užkandome ir judėjome toliau, link Salkantay perėjos. Perėjome gražiu slėniu su besiganančiomis lamomis ir teko pradėti kilti į viršų stačiu ir vingiuotu takeliu, dar vadinamu „7 gyvatės”.
Pasigrožėję slėniu, puškavome toliau, pro stvyklavietę. Sutikome labai daug viscach’ų, didelių graužikų, atrodančių kaip triušiai. Mes jas vadinome šinšilomis, gyvūnai gyvena tik Andų kalnyne ir moka gerai švilpauti. Ilgai netrukus pasiekėme aukščiausią ne tik dienos, bet ir viso žygio tašką – Salkantay perėja (4,650 m). Tiesa, man buvo labai sunku, apsinuodijimas tikrai jėgų nepridėjo, bet po truputį užkopėme. Ant perėjos buvo labai vėjuota ir šalta, sustojome atsipūsti ir pasifotografuoti prieš didinga Salkantay kalną (6,271 m).
Dar buvo likę beveik pusė kelio iki mūsų nakvynės vietos, bet visad buvo leidimasis žemyn. Buvo 5 vakaro ir galvojau, kad jei greitai eisime turėtume pasiekti tikslą tarp 8-9 val. Bet greitai temo, pasileidus žemyn gerą valandą visiškai sutemo ir nusprendėme, kad nerizikuosime ir bandysime susirasti nakvynę kur nors arčiau.
Pamatėme namą ir šviesas languose ir pasukome ten.
Tiesa, pakeliui galima matyti daug stovyklaviečių su gražiais namukais ar stikliniais kupolais, ypatingai prie Soryampa, bet jie visi priklauso skirtingoms turų kompanijomis. Ir jeigu iš jų neperki viso žygio tada ir negali pasistoti jų stovyklavietėse.
Pasirodo, tas namas vadinosi „Wayra Lodge”, pro langus matėsi židinys ir stalai su baltomis staltiesėmis. Deja, vietų nakvynei neturėjo, bet darbuotojai buvo labai malonūs, leido pasinaudoti internetu ir parekomendavo apsistoti, pas šalia gyvenančius vietinius. Tik perspėjo, kad nieko daug nesitikėti, tik nebent gautume šilto vandens ir vietą kur pernakvoti.
Nelabai mokame ispaniškai, bet susitarėme su šeimininke, dėl vietos ir kad paruoš mums šilto vandens (kurį pašildo ant pečiaus). Nežinau net kaip apibūdinti tą vietą, viskas buvo labai primityvu, nakvojome pašiūrėje, kur laikomi padargai, nėra langų, elektros. Bet nesiskundėme, bent gavome kur praleisti naktį. Gerai, kad turėjome savo sausus makaronus, tereikėjo tik šilto vandens.
Tikriausiai niekada dar niekur nemiegojome tokiose vietose, bet buvo geras nuotykis. Šeimininkė turėjo mažą katytę Martą, kuri patapo mano geriausia draugė, nes turėjau skaniukų. Ji net miegojo virš mūsų galvų, nes ten nelabai buvo stogo ir visur mus palydėdavo ir aišku patikrino visus mūsų daiktus ir net norėjo išbandyti miegmaišį. Truputį vėliau, atėjo dvi vokietės, irgi be vietos, tai jos nakvojo kartu su mumis. Ir dar du vaikinai, bet jie turėjo palapinę, kurią pasistatė prie durų. Pasidarė truputį drąsiau ir galėjom bet kelioms valandoms užmerkti akis.
Tai tokia buvo pirma žygio diena, viskas ne pagal planą, bet su gera pabaiga.
Nueita 26,5 km
Laikas 9 val 47 min
Peraukštėjimas 1292 m
Antra diena. 2025/06/06
Turėjo būti Chaullay – Lucmabamba
Įvykęs planas Waray – Lucmabamba
Kėlėmes anksti, 5 ryto. Greitai susipakavome daiktus ir bandėme kuo greičiau įveikti praėjusios dienos likusį atstumą. Greitai keitėsi gamta, perėjome į tikras džiungles, daug žalumos. Už 3 valandų pasiekėme Chaullay. Čia viename iš nakvynės namų radome parduotuvėlę, nusipirkome užkandžių, pagaliau galėjome papusryčiauti. Taip pat šeimininkė buvo draugiška ir leido pailsėti ten bei pasinaudoti tuoletais ir nusiprausti.
Pailsėję žygiavome toliau, laukė ilga diena. Visai netoli nuo Chaullay, buvo Colcapampa miestelis, kur Šaras dar nusprendė nusipirkti keletą šokaldukų, o aš tuo tarpu dalinau skanukus keturkojiems draugams. Nusileidus nuo šio miestelio žemyn, tikrasis žygio takas pasuka į kairę per mišką, bet mes pasirinkome eiti keliu tiesiai. Girdėjome, kad didžioji dalis tako buvo užversta nuošliaužomis ir tai buvo galima matyti nuo kelio. Ėjimas keliu nebuvo pats įdomiausias, ypatingai kai reikėdavo prasilenkti su automobiliais.
Praėjome granadilų fermą, kur pardavinėjo vieną po 1 sol, aišku netasisakėme. Granadila labai panašus vaisius į pasiflorą, tik visas geltonas ir saldesnis, skaniausias vaisius iš ten ragautų.
Po kelių valandų pasiekėme Lucmabamba miestelį ir savo nakvynės vietą. Lucmabamba tikras džiunglių miestelis, garsėjantis kavos plantacijomis. Bet kur be apsistosi, tikriausiai savininkai augina kavą ir galima daryti kavos turus. Mes apsistojome „Lucmabamba Lodge”. Atskiro kambario kaina su vakariene ir pusryčiais dviems buvo tik $45. Buvo labai tvarkinga, balta patalyne, dušas kambaryje ir pro langus matėsi kavos krūmai. Atėjome apie 4 val. popiet, buvo grupelė prancūzų ir pora porelių.
Dar buvo šviesu todėl paprašėme kavos turo, savininkas mielai sutiko papasakoti apie kavos auginimą. Patys rinkome kavos pupeles, jas išvalėme nuo lukštų, poto skrudinome inkų metodu, sumalėme ir ragavome šviežią kavą. Ir nusipirkome kavos pupelių namams.
Nueita 32 km
Laikas 9 val 10 min
Peraukštėjimas 205 m
Trečia diena. 2025/06/07
Viskas įvyko taip kaip planuota Lucmabamba – Aguas Calientes
Miegoti padarioje lovoje ir nusiprausti po dušu buvo tikra prabanga, bet turėjome pradėti rytą anksti. Pasirodo visi kas nakvojo toje vietoje neturėjo išankstinių bilietų į Machu Picchu, tad reikėjo skubėti kuo anksčiau nueiti į vietą ir dar gauti bilietus, bet apie tai vėliau.
Kėlėmės 5 ryto, papusryčiavome ir 6 ryto jau buvome pakeliui. Diena iškart prasidėjo nuo kilimo aukštyn, ir taip buvo 5 km tik kilimas į viršų džiunglėmis.
Po beveik 3 valandų pasiekėme Llactapata perėją, nuo kurios galima pirmą kartą žvilgtelti į Machu Picchu.
Už poros valandų nusileidome iki hidroelektrinės. Šioje dalyje sutikome daug grupių, dažnai tekdavo stoti, praleisti vieni kitus. Prie hidroelektrinės yra traukinių stotis, taip pat keletą restoranėlių ir prekeivių su ledais ir vaisvandeniais.
Iki čia galima atvažiuoti automobiliu iš Cusco, aikštelėje buvo keletas autobusiukų laukiančių pakeleivių. Tai arčiausia vieta iki kiek galima privažiuoti automobiliu iki Machu Picchu.
Nuo hidroelektrinės lieka pati neįdomiausia dalis, 10 km ėjimas palei bėgius iki Aguas Calientes. Galima pavažiuoti traukiniu, užtruktų apie pusvalandį arba 2-3 valandas eiti, ką mes ir padarėme.
Į miestelį atėjome 2 val dienos ir iškart skubėjome užsirezervuoti vietas bilietų pirkimui į Machu Picchu. Viskas pavyko ir pagaliau galėjome pailsėti viešbutyje. Apsistojome „Sayacmarca Classic Inn”. Nakvynė dviems $65 su pusryčiais. Buvo padorus viešbutukas su balkonu.
Nueita 24 km
Laikas 8 val 08 min
Peraukštėjimas 1127 m
Nors ir koją pakišo mano apsinuodijimas, tačiau visvien buvo labai smagus žygis su nuotykiais. Rašant pasakojimą vis galvojau kaip norėčiau vėl sugrįžti ten ir pakartoti Salkantay Trek.
Jei planuojate iš anksto ir nesinori vieniem eiti tada aišku galima eiti Inca Trail, bet jei turite daugiau laiko ir norisi daugiau iššūkių tada žinoma – Salkantay Trek’as būtų tinkamas pasirinkimas.
