Lanktantis Peru, vienas populiariausių lankytinų objektų prie Cusco yra Vaivorykštinis (Rainbow) kalnas, kasdien jį aplanko bent tūkstantis turistų.
Mums būnant Cusco miestelyje daugiau nei mėnesį tai irgi buvo būtinas aplankyti objektas. Kadangi mėgstame nuotykius, ieškojome būdų kaip aplenkti visas minias ir pasidžiaugti gamta vieniems. Radome keletą variantų, žinojome, kad galime eiti į kelių dienų žygį ir tada stovyklaujant eiti pasitikti saulės prie Vaivorykštinio kalno. Tradiciškai dauguma žmonių išvyksta labai anksti iš Cusco ir grįžta dar tą pačią dieną. Praleisti visą naktį kalnuose mums atrodė labiau priimtinas variantas.
Įprastai, žygiai gali būti nuo 2 iki 6 dienų ilgumo, kadangi mes galėjome tam skirti tik vieną savaitgalį, ieškojau dviejų dienų turo. Galvojau bus labai paprasta surasti gidų kompaniją, kuri mus vestų, bet pasirodo nieks nenorėjo vesti tik mūsų dviejų ir tik dviems dienoms. Sakydavo, kad nėra laisvų gidų kurie apsiimtų.
Po ilgų paieškų pavyko rasti vieną kompaniją „Peru Hike”, kuri sutiko paimti mus į dviejų dienų žygį „Ausangate, Vaivorykštės kalnas ir Raudonasis slėnis”
Komunikacija su jais nebuvo pati geriausia, bet pastebėjau, kad čia taip su dauguma turų kompanijų. Sutarėme dėl žygio detalių vieną dieną prieš išvykstant. Pokalbio metu jauni organizatoriai trumpai papasakojo kaip atrodys visos dvi dienos. Gavome po krepšį, į kurį galėjome susidėti po 5 kg įrangos stovyklavimui. Šie krepšiai buvo vėliau užkrauti kalnų vedlių arkliams.
Šeštadienis. Pirma diena. 2025/05/17
Diena prasidėjo anksti. Mūsų gidas, kartu su virėju ir vairuotoju atvažiavo mūsų paimti 4:30 val ryto. Virėjas buvo jauniausias grupės narys, dar net ne dvidešimties. Iki žygio pradžios buvo trys su puse valandos kelio automobiliu. Panašiu metu išvažiuoja ir kitos turistinės grupės, kurios daro vienos dienos turą, todėl patekome į kamštį.
Pakeliui išvažiuojant iš miesto stojome nusipirkti šviežiai iškeptos duonos. Kepyklėlių gausa labai nustebino, bet panašu, kad tai yra gan populiarus vietinių versliukas. Pravažiavome turbūt daugiau nei 10 kepyklėlių kurios dauguma atvejų įrengtos gyvenamųjų namų garažuose.
Greitai supratome, kad čia rytinės kavos gėrimas nėra toks būtinas. Gidas su vairuotoju tiesiog kramsnojo kokos lapus visą kelią.
Į vietą atvažiavome po keturių valandų. Čia radome porą trobelių, slėnyje apsuptame kalnų. Šalimais tekėjo mažas upelis, o tolumoje jau matėsi besiganančios alpakos. Kol virėjas paruošė mums pirmus pusryčius, kažkur iš kalnų atėjo ir mūsų porteris su dviem arkliais. Bevalgant pasitikrinau savo Garmino laikrodį, 4400 metrų aukštis.
Pabaigę pusryčius, kiek po 9 ryto pradėjome žygį. Prie mūsų taip pat pusdieniui prisijungė vairuotojas, kuris mokosi būti gidu. Mūsų gidas Cecilio pasakojo, kad jei nori būti gidu, turi akademijoje mokytis trejus metus, arba 5 metus universitete. Tas kiek nustebino nes buvome įsitikinę, kad procesas paprastesnis.
Pradžia žygio buvo sunkoka ir lėta, sutikome labai daug alpakų, kurios mus truputį palydėjo. Mūsų pirmas sustojimas buvo Apacheta perėja 4900 metrų aukštyje. Užtrukome apie tris valandas, ėjome iš lėto ir padarydavome trumpas pertraukėles atokvėpiui atgauti. Šią dieną nebuvo reikalo skubėti.
Kai pasiekėme pirmą tikslą, net aiktėlėjau. Tai buvo Ausangate kalno (6384 m) apžvalgos aikštelė. Kalno masyvumas ir jo ledyno dydis labai nustebino. Geriausia, kad taip aukštai veikė ryšys, tad trumpam susiskambinome su tėvais. Taip pat šioje vietoje yra įsikūrusi „parduotuvė”, tiksliau pašiūrė suregzta iš akmenų ir šiaudų. Vietiniai čia pardavinėja užkandžius ir maistą.
Čia taip pat darbuotis padėjo maža mergaitė, kuri rodė savo žaislus ir monetas, surinktas iš praeinančių žygeivių. Šiuose kalnuose gyvenančios bendruomenės kalba quechua kalba (kai kurie moka ir ispaniškai). Šia kalba Andų kalnyne kalba 13 milijonų žmonių. Šaras vis bandydavo pasirinkti naujų žodžių, kad galėtų paskui prisigerinti prie vietinių.
Čia praleidę pusvalandį leidomės žemyn iki kito sustojimo – Anantapata stovyklavietės. Nusileidimas buvo lengvas ir gana greitas. Nuo pat parduotuvės mus pradėjo sekti vietinis šuo, kuris matomai labai įpratęs būti turistų ganytoju. Atėjus iki kito taško jau mūsų laukė virėjas ir porteris. Arkliai ganėsi netoliese. Buvo pastatyta palapinė, kurioje mums ruošiami pietūs, ir paruošta vieta kur galime pailsėti. Maistas buvo labai skanus: sriuba, pupelių troškinys, ryžiai, pesto makaronai, aštrus pico de gallo padažas. Čia jau pradėjome jaustis lepinami mūsų gidų.
Papietavę, apie 3 valandą dienos pajudėjome toliau, link paskutinio dienos taško – mūsų nakvynės vietos. Turėjome pereiti dar vieną kalnų perėją, vėl 4900 metrai virš jūros lygio. Iki jos puškavome apie valandą, iš lėto, aukštis vis gi daro savo. Visad kilome į viršų, net mūsų arkliai su visa manta mus aplenkė.
Priėjus perėją atsivėrė nuostabus Ausangate ir slėnio su stovyklaviete vaizdas. Nusileisti užtrukome gerų 20 minučių.
Kai atėjome į stovyklavietę, mūsų jau laukė paruošta palapinė su miegmaišiais, pagalvėlėmis ir šiltais sintetiniais apklotais. Naktį turėjo būti minusinė temperatūra. Stovyklavietėje buvo dar dvi grupės, bet gan dideliu atstumu vieni nuo kitų. Kodėl gi ne, kai tokie dideli plotai.
Įsikūrus, mums į palapinę buvo atnešti karšti gėrimai ir užkandžiai (vontonai su sūriu).
Už valandos buvo paruošta vakarienė. Ryžiai (šį kartą kitokie nei pietums), troškintos daržovės, vištienos troškinys su bulvėmis ir karamelės desertas. Pabaigai atsigėrėme muña arbatos, kuri yra panašaus skonio kaip mėtų arbata. Ši žolelė auga Andų kalnyne ir sakoma, kad padeda atsipalaiduoti, padeda kovoti su aukščio liga, padeda virškinimui, mažina uždegimą ir veikia kaip analgetikas.
Tuo tarpu mūsų šuo palydovas saugojo visą stovyklavietę. Už tokį ištikimą darbą, kaip yra įprasta, sargas gavo paragauti vakarienės ir užkandžių. Dar einant į stovyklavietę jis mus neblogai paganė. Užtikrindavo, kad tiek gidas, tiek ir mes abu visada eitume kartu, vienoje grupėje.
Apie 8 valandą vakaro jau buvome pasiruošę miegoti. Truputį bijojome, kad neišeis užmigti, nes pirmą kartą stovyklaujame tokiame aukštyje. Visgi 4800 metrai ir naktį turėjo būti šalta. Tačiau savo nuosavus miegmaišius įdėjome į mums duotus, plius aš pasitiesiau dar į vidų savo pūkinę striukę ir gidas mums davė po šilto vandens pūslę. Užmigome labai greit ir labai gerai išsimiegojome. Netgi buvo karšta. Mūsų šuo palydovas visą naktį lojo nubėgęs aukščiau į kalnus. Abiem buvo kiek neramu, kad vargšas sušals.
Sekmadienis. Antra diena. 2025/05/18
Kėlėmės 4:30 ryto. Danguje dar ryškiai matėsi žvaigždės. Aplinkui lauke viskas buvo užšalę, įskaitant mūsų palapinę ir lojantį sargą kuris pasirodė kiek vėliau prie mūsų palapinės gyvas ir sveikas. Tiesa palapinė buvo gera, skirta stovyklavimui dideliame aukštyje (iki 7 km).
Susikrovėme daiktus ir ėjome pusryčiauti. Pagal susitarimą turėjome išeiti iš stovyklavietės apie 5:30 ryto. Šilti pusryčiai padėjo prasibudinti ir aišku ne vienas kąsnelis atiteko mūsų palydovui – šuniui. Beje, matėmė, kad kita grupė irgi nepagailėjo jam maisto.
Pajudėjome iš stovyklavietės truputį vėliau nei sutarta, bet visvien pirmieji iš trijų grupių. Žemė dar buvo apšalusi ir lauke tvyrojo šaltukas. Buvo labai gerai tokiu oru žygiuoti. Pirmą pusvalandį buvo sunkoka, nes reikėjo visad kilti į viršų. Po to buvo beveik tolygus ėjimas apie pusvalandį iki vaivorykštės kalno. Atėjome, pusvalandžiu greičiau nei planavo mūsų gidas. Kas buvo geriausia, kad buvome patys pirmieji, galėjome visu vaizdu džiaugtis visai vieni. Už kelių minučių užkilo ir prancūzų grupelė. Pabuvome ant apžvalgos aikštelės apie dvidešimt minučių. Nustebino kaip gerai jaučiamės 5000 metrų aukštyje. Tvirtas miegas aukštumose labai padėjo aklimatizuotis.
Po truputį leidomės žemyn. Ant kalno sutikome daugybę alpakų ir lamų, kurias čia atveda vietiniai. Su jomis galima nusifotografuoti, taigi aš aišku nepraleidau progos! Viena alpaka fotosesijos metu visu svoriu užmynė man ant kojos, lyg norėdama parodyti kas čia viršininkas.
Mūsų dar laukė vienas paskutinis punktas – Raudonojo slėnio apžvalgos vieta. Ji buvo visai šalia Vaivorykštės kalno, tik tereikėjo dvidešimt minučių pakilti į 5,2 km aukštį. Nuo čia atsivėrė nuostabus vaizdas.
Pasigrožėję leidomės žemyn iki stovėjimo aikštelės, nuo kurios prasideda trumpas žygis iki Vaivorykštės kalno, jei atvažiuoji tik vienai dienai. Beje, čia taip galima išsinuomoti motociklus arba keturračius, kad vietoj ėjimo užvažiuoti į viršų arba net pasisamdyti arklį, kad užneštų.
Nusileidus mūsų laukė vėl pastatyta palapinė, čia pailsėjome, užkandome ir atsisveikinome su mūsų porteriu, kuris atgal per kalnus su savo arkliais grįžo namo. Gidas sakė, kad jam ši kelionė užtrunka apie 7-8 valandas.
Buvo labai geras žygis, graži gamta, o taip pat puiki mūsų komanda. Šaras vis sako, kad mūsų virėjo ruoštas maistas buvo pats skaniausias iš viso praleisto laiko čia.
Šis 2 dienų/ 1 nakties žygis mums kainavo $520. Į kainą buvo įskaičiuotas transportas, gido, virėjo ir porterio paslaugos, maistas, bei bilietai į lankytinas vietas. Taip pat gavome specialią kalnų palapinę, pūkinius miegmaišius, apklotus, pagalvėles ir šilto vandens pūsles.
Taip pat gidui papildomai palikome 200 solių, virėjui ir porteriui po 100 solių, vairuotojui – 40.
Labai džiaugiamės, kad nevykome į Vaivorykštės kalną tik vienai dienai, o darėme dviejų dienų žygį. Turėjome labai daug laiko pasidžiaugti nuostabia gamta ir išvengti turistų minių. Tokį variantą labai rekomenduojame!
