Mes persikraustėme! Viskas taip buvo netikėta ir greita, tiesa jau seniai rašėme, kad kraustysimės panašiu metu, bet nesitikėjome, kad taip greitai. Turėjau nuojautą, kad viskas taip greitai ir pasisuks 🙂 Persikraustymui į Denverį buvo pagrindinė sąlygą, surasti nuomotoją mūsų butukui Čikagoje nuo rugsėjo 1-osios. Nuomos skelbimą patalpinome liepos pabaigoje, buvo keletas susidomėjusių žmonių, bet tik tiek. Priešpaskutinė rugpjūčio savaitė – nė vieno žmogaus. Ir tos priešpaskutinės savaitės sekmadienį du vyrukai atėjo apžiūrėti mūsų buto ir vuolia tiek vienas tiek ir kitas nori nuomotis. Nusprendėme, kad pernuomosime tam kuris atėjo pirmasis. Ir tada susivokėme, jei mūsų namo vadybininkai jį patvirtinta kaip tinkamą nuomotoją (mums lieka tik 6 dienos Čikagoje). Pirmadienį tas vaikinas atėjo ir persirašėme nuomos sutartį. Antradienį iš vadybininko sužinojome, kad viskas gerai, jis „tinkamas” nuomotis butą. Iš karto puolėme ieškoti naujos vietos Denveryje nuo kitos savaitės pradžios, laimei ten kur norėjome buvo du laisvi butai, nedidelis pasirinkimas, bet vienas tiko mums ir net nematę kaip atrodo gyvai, išsinuomovome butą internetu.
Likusias tris dienas darėme atsisveikinimų vakarus su draugais Čikagoje. Rugsėjo 1-oji buvo šeštadienis, tada kada turėtume išsikraustyti, bet vienas draugas organizavo slaptas susižadėtuves ir Šaras jau prieš keletą mėnesių buvo prisižadėjęs visą įvykį fotografuoti. Negalėjome išvažiuoti šeštadienį, tad paprašėme mūsų naujo nuomininko, kad leistų mums dar vieną naktį pasilikti, tik su sąlyga kad jis jau šeštadienį atsiveš savo daiktus pas mus, o vargšelis pats nakvojo savo darbo ofise. Aišku už tą nakvynę jam atitinkamai sumokėjome ir dar palikome keletą savo daiktų. Galite įsivaizduoti kaip šeštadienį atrodė mūsų mini vieno kambario butas apkrautas mūsų dėžėmis ir naujo nuomotojo. Grįžę po sužadėtuvių kritome miegoti, net nepasikloję lovos, nes jau nebuvo jokio skirtumo. Džiaugiamės už mūsų draugus kurie susižadėjo ir ne kiek nesigailime, kad pasilikome dar vienai nakčiai Čikagoje.
Visa savaitė buvo tikras chaosas, penktadienį susitikus su draugėmis vėlyvųjų pusryčių negalėjau patikėti, kad taip ramiai sėdime šnekučiuojamės, o juk po dviejų dienų išsikraustome ir matyt greitu metu nesusitiksime. Viena draugė sakė „negaliu patikėti, kad tu čia sėdi tokia rami, o juk išsikraustai ir net daiktų nepradėjai krautis”. Iš tikrųjų buvo penktadienis, o net neturėjome dėžių, laimei viena draugė padėjo jų nuvažiuoti nusipirkti ir parvežė iki namų (pasisekė Šarui nereikėjo krūvos dėžių tempti pėsčiomis).
Taigi sekmadienį anksti atsikėlę puolėme pakuotis ir taip pat atsivarėme mūsų sunkvežimį (pamačius jį negalėjau patikėti, kad šitoje metalo dėžėje teks praleisti 15 val ir tik norėjau kad ji nesugestų kur nors Nebraskos laukymėse).
Vėliau su visais daiktais dar užsukome pas draugą kavos ir buvome pakviesti į kito draugo iš Lietuvos gimtadienį netoliese (na sąlyginai netoliese, nuo Čikagos 3 val kelio iki gimtadienio sodybos). Tiesa ta sodyba buvo visai pakeliui, nes nuo Čikagos iki Denverio yra gerų 15 valandų kelias (1500 km), o nuo gimtadienio sodybos lieka 12 valandų vairavimo.
Pagal planą sekmadienį turėjome nakvoti Omahos mieste Nebraskos valstijoje, nes tai yra pusiaukelė. Draugas kuris susižadėjo buvo mums rezervavęs motelio kambarį, nes jis turėjo 40% nuolaidą. Tačiau mūsų planai truputį pasikeitė, į gimtadienio vietą nuvažiavome tik 8 vakaro ir vietoje kelių valandų pasibuvimo nusprendėme nakvoti čia gimtadienio vietoje, nes iki užrezervuoto motelio dar buvo 5 val kelio. Tuo pačiu tai reiškė, kad didžiąją dalį kelio turėsime įveikti per vieną dieną (beje tas pirmadienis,rugsėjo 3-oji buvo ne darbo diena, nes JAV švenčia darbuotojų dieną, kas pas mus yra gegužės 1-oji). Taigi, pirmadienį atsikėlę 7 ryto patraukėme į kelią. Su keletą sustojimų į Denverį laimingai atvykome 11 vakaro. Dar kažkaip sugebėjome iki pirmos nakties neštis daiktus į naują butą. Laimei mūsų automobilis atlaikė visą kelionę ir visus reikalus spėjome sėkmingai per savaitę susitvarkyti ir dar pasimatyti su visais draugais. Persikraustymas pavyko!
Antradienį anksti ryte atsikėlę pabaigėme neštis daiktus, tada Šaras išskubėjo gražinti sunkvežimio ir po to nurūko tiesiai į darbą. Manęs laukė savaitė valymo ir daiktų dėliojimo. Dabar kai rašau šį įrašą, mes jau trečia savaitė Denveryje, apsipratome su nauja vieta ir klimatu (Denverio miestas yra 1,5 km aukštyje). Susidėliojome daiktus ir jau spėjome įsigyti naujų baldų, bet dar daug ko trūksta, na bet viskas po truputį juda pirmyn. Butas be galo erdvus ir turi mažą balkonėlį. Pati vieta kurioje gyvename yra tobula, Šarui iki darbo pėsčiomis 15 min, šalia parkas ir upė, ir dviračių takas kuriuo einu bėgioti. Aplinkui pilna įdomių kavinių ir barų, taip pat užsirašėme į sporto klubą, kuris yra 10 min nuo namų.
Beje, sunkvežimio nuoma ~$1200, plius porą šimtų už kurą. Kaina žymiai didesnė negu įprastai, kadangi paėmėme sunkvežimį Čikagoje, o palikome Denveryje. Turiu tik vieną foto šio automobilio, prieš kelionę Čikagoje prie buvusio namo galiniame kieme.
Baigiant pasakojimą apie kraustymąsi, Colorado valstija pilna veiklos, gamta visiškai kitokia nei Ilinojuje, kalnai žavi savo grožiu. Aišku mes iš karto puolėme į kalnus. Prie mūsų namų yra didžiulė REI parduotuvė, kurioje galima įsigyti įvairių reikmenų stovyklavimui, slidinėjimui ir pan. Prieš porą savaičių nuėjome ten ir įsigijome kalnų batus (pagaliau) ir patraukėme į Rocky Mountains nacionalinį parką. Ta proga ir įsigijome metinį nacionalinių parkų pasą ($80), nes per šiuos metus tikrai ne kartą lankysimės juose, o vienkartinis įvažiavimas į parkus kainuoja $25-30.
Tos dienos tikslas buvo Bear Lake, esantis šalia Estes Park miestelio. Esantis beje pačiame Rocky Mountains nacionaliniame parke, tai mažas alpinio tipo ežeras.
Visą Bear ežerą galima gana greitai apeiti aplink ir grožėtis kalnų viršūnėmis, o šiuo metu ir rudeniškomis spalvomis. Šalia taip pat yra daugiau žygiams pritaikytų takų. Mes labai toli nėjome, tiki iki artimiausio ežero Nymph. Iki pagrindinio Bear ežero galima privažiuoti automobiliu, bet savaitgaliais ta stovėjimo aikštelė labai greitai užsipildo, todėl automobilį reikia palikti toliau esančioje parkavimo aikštelėje nuo kuriuos važiuoja nemokami autobusai, kurie nuveža iki pat ežero.
Išvažiavus iš ežero apylinkių, pasukome link Trail Ridge kelio. Kelias tęsiasi 48 mylias (~77 km) nuo Estes Park iki Grand Lake miestelio. Žiemos sezonu kelias būna uždarytas, todėl taip norėjome juo pravažiuoti. Kodėl jis būna uždarytas žiemą, galima suprasti juo pravažiavus. 11 mylių kelias išsidėstęs 11,500 pėdų aukštyje, t.y. 3,5 km. Važiuodami šiuo keliu galite pakilti aukščiau iki 12,183 pėdų, t.y. 3,713 m. Galite įsivaizduoti kokius vaizdus galima stebėti važiuojant tokiame aukštyje, man net vietomis būdavo nejauku, nes kelias tikrai nėra platus, o kai kur aišku nėra kelio atitvarų, bet vaizdas užgožia nerimą. Važiuojant yra daug vietų kur atsiveria gražūs vaizdai ir šalia yra įrengtos stovėjimo aikštelės. Geriausias sustojimas buvo Forest Canyon Overlook, kaip tik tuo metu kai leidosi saulė, gražesnio saulėlydžio tikriausiai nesu dar mačiusi taip aukštai kalnuose.
Gaila, kad buvo labai šalta ir tai buvo vienintelė vieta iki šiol, kur pasijautė aukščio liga. Visas pasivažinėjimas buvo gera pramoga, sukėlusi daug gerų emocijų. Grand Lake miestelyje sustojome pavakarieniauti ir dar didesnei mano laimei miestelis lyg šiol (o gal jau) gyvena Kalėdų dvasia, visur pilna papuoštų kalėdinių eglučių. Pavakarieniavę už poros valandų grįžome namo.
Štai tokia pradžia Kolorado valstijoje. Juokavau, kad matyt aukštakulnius teks pamiršti ilgam, nes dabar visas dėmesys bus skirtas gamtai ir kalnams. Dabar tik ir galvojame, kur kokį savaitgalį galėtume nuvažiuoti, į kokį kalną užlipti arba kokių dar reikmenų trūksta (į tą REI parduotuvę per savaitę užsukame kelis kartus, net jau ir narystę įsigijome ir tai matyt vienintelė parduotvė į kurią Šaras visada sutiks su manimi eiti :). O praėjusį savaitgalį užlipome į pirmą savo viršukalnę, bet apie tai jau kitame įraše 🙂
