Pradėsiu nuo to, kad Kolorado valstiją dar galima vadinti „Amerikos Šveicarija” ir čia yra net 53 kalnai (nors teko skaityti kad skaičius svyruoja nuo 52 iki 74, nes ne visi yra pavadinti), kurių aukštis siekia daugiau nei 4 km. Kitaip tai būtų daugiau nei 14000 pėdų, todėl visur Kolorade vartojams trumpinys „14er”.
Mums vos tik persikrausčius labai norėjosi išbandyti į vieną jų užlipti, juolab kad čia sezonas lipimo į kalnus yra birželio – rugpjūčio mėn., leidžiant orams galima ir rugsėjį ir spalio pradžioje. Mėginant užkopti į kalną vasaros metu, reikia pradėti žygį anksti ryte 5-6 valandą, kadangi popiet dažnai prasideda audros ir būna gana pavojinga dėl pastovaus žaibavimo nuo kurio kasmet žūsta bent keli žmonės. Kalnai tokiame aukštyje yra labai uolėti ir „pliki”, kadangi nėra jokios medžių priedangos, audros gali būti itin pavojingos.
Paskaitėme keletą straipsnių, forumų ir išsirinkome mums labiausiai patinkantį kalną, taip pat tokį, kuris įveikiamas pradedantiesiems. Nusprendėme bandyti įlipti į kalną Bierstadt, beje vieną populiariausių, nes jis yra netoli nuo Denverio (už geros valandos kelio). Bierstadt kalnas yra 14065 pėdų aukščio arba 4287 m. Viso kelio iki viršūnės ir atgal atstumas yra ~7 mylios (11 km). Pats kelias į kalną prasideda nuo stovėjimo aikštelės, kuri yra Guanella perėjoje, 3557 m aukštyje. Guanella perėja tai vaizdingas 22 mylių kelias, kurį buvome jau pravažiavę anksčiau. Taigi viso per aukštėjimas iki kalno viršūnės yra 730 metrų. Visas kelias įveikimas 2-6 valandų laikotarpyje.
Daug girdėjome apie aukščio ligą, pažįstami pasakojo, kad net nepakilus tokį aukštį jau jautėsi blogai. Dažniausiai kas nutinka, kai esi aukštai (nes trūksta oro), ima skaudėti ir svaigti galva, gali prasidėti pykinimas. Mes niekada nesame buvę tokiame aukštyje, todėl buvo labai įdomu tuo pačiu sužinoti kaip mūsų organizmas į tai reaguos. Denverio mieste galima įsigyti deguonies balionėlius, bet mes nusprendėme apsieiti be jų.
Atvykome į stovėjimo aikštelę ~11 val., automobilių eilė jau driekėsi net palei kelkraštį, nes į stovėjimo aikštelę telpa 20-30 automobilių. Iš pradžių tik pradėjus eiti taku, leidomės žemyn į drėgną, truputį pelkėtą žemę, bet visur buvo įrengti mediniai laipteliai. Taip pat praėjome upelį, ir po kairę buvo galima matyti mažą kalnų ežerą. Nuo čia po truputį prasideda kilimas į viršų ir dalis kelio driekiasi po krūmynus. Jiems pasibaigus pakylama į lygį virš medžių viršūnių, gražiausią hike’o dalį, kuri vasaros metu būna nuklota gėlynais. Po truputį kylant į viršų galima pamatyti vis daugiau kitų viršukalnių, pats kelias statėja, darosi vis labiau akmenuotas ir aišku retėja oras, darosi sunkiau ir tempas lėtėja :). Čia ir buvo mums sunkiausia, aš nemokėjau palaikyti pastovaus tempo, tad būdavo taip, kad kelias minutes greitai einu į viršų, o tada reikia pertraukėlės, nes trūksta oro. Geriau stengtis palaikyti lėtesnį tempą ir be daug sustojimų iš lėto lipti į viršų. Į pačią viršūnę reikia ropštis akmenimis, tad pirštinės tikrai praverčia (dėl šios dalies kalnas yra priskiriamas 2 kategorijai, pagal įlipimo sunkumą).
Užlipus į pačią viršūnę prisėdome papiknikauti, nes buvome labai išalkę 🙂 Sutikome daug žmonių, taip vieną mažą baltą keturkojį draugą, kurio pasirodo mėgstamiausias užkandis yra popkornai (kaip ir mano), tad aišku teko pasidalinti. Žinoma pasifotografavome, pasigrožėjome vaizdais. Visai šalia šio kalno yra Evans kalnas, į kurio viršų veda asfaltuotas kelias, bet deja rugsėjo mėnesį tas kelias jau uždarytas, tad ši pramoga lieka kitiems metams. Taip pat nuo Bierstdadt kalno viršūnės iki Evans kalno galima irgi žygiuoti peščiomis, bet prie visos išvykos prisidėtų dar 6-7 val, nes tektų eiti stačių kalnų tarpekliu.
https://www.instagram.com/p/BoDQDSLnXMk/?utm_source=ig_web_copy_link
Kadangi viršuje oras gan žvarbus ir šaltas, praleidę pusvalandį ant viršūnės, leidomės žemyn. Tiesą sakant, nebuvome ne karto sustoję, apart vienoje vietoje pasidaryti nuotraukų ir nufotografuoti kitus žmones.
Viso užtrukome 5 su puse valandos. Iš kurios, 55 min buvo praleistos ilsintis, 2 su puse valandos kilome į viršų, ir per pusantros valandos nusileidome žemyn. Nuėjome viso 7,3 mylios, t.y. 11,75 km. Viso savo žygio fiksavimui naudojau „Gaia GPS” ir „Endomondo” programėles. Teko skaityti, kad trail bėgikai visą kelią įveikia per 2 val ir 45 min (pirmyn atgal)
Apie aprangą, buvome apsirengę sporto kelnėmis ir „fleece” vilnos marškinėliais bei nuo vėjo apsaugančiomis striukėmis, kurių beje prireikė tik viršukalnėje. Aišku dėvėjome kepures, nes vėjas labai didelis, tik mano nelaimei aš dėvėjau rudeninę kepurę be „snapelio” ir aišku sudegiau nosį, kuri visą savaitę poto keitė odą 🙂 Na ir aišku nuo vėjo ir saulės dar gavau pūslelinę, bet čia niekis.
Persirengę nuvažiavome valgyti į artimiausio kaimelio vietinę mikro alaus daryklą, kur sutikome ir daugiau žygeivių nuo tuo pačio kalno, beje visi sutikti žmonės pakeliui yra labai draugiški. Prisėdus valgyti, atrodė, kad galėtume suvalgyti didžiausias picas. Nežinau kiek tai gali būti tiesa, bet mano Endomondo programėlė rodė, kad žygio metu sudeginau net 1192 kalorijas, visai neblogai. Sugrįžę namo iškarto kritome į lovas, Šaras jau buvo pasirengęs miegoti ir ant žemės iš to nuovargio. Gaila, kad persikraustėme į Koloradą tik 14er’ių sezono pabaigoje, bet turime visą žiemą geriau pasiruošti fiziškai ir kopti į kitas viršūnes, nes jų sąrašas ilgas.
