Taigi, po kelių taip greit prabėgusių mėnesių, sugrįžome prie savo blog’o. Per tą laiką, spėjome visą mėnesį pasisvečiuoti Lietuvoje ir netgi sudalyvauti Prezidento rinkimuose:) Dabar grįžę toliau darbuojamės ir planuojame naujas keliones. Užanty užslėpę turime dar porą pasakojimų, kuriais visgi norime pasidalinti nors ir jie jau senoki.
Pirmasis apie Floridą. Metų pradžioje vykome į Majamį švęsti draugo gimtadienio. Pagal planą, turėjome gimtadienį švęsti keletą dienų, bet dėl Šaro darbo komandiruočių San Franciske, spėjome prisijungti tik vienai nakčiai. Ta viena naktis buvo labai smagi ir be galo šilta. Vakarais ten laikėsi 26-32C karštis. Turint omenyje jog lankėmės Sausio mėnesį, temperatūros skirtumas su mūsų Kolorado valstija buvo tikrai didelis, o didžiulė drėgmė tą tik dar labiau pabrėžė.
Čia su būriu draugu apsilankėme vieno žinomo virtuvės šefo Nusret Gökçe restorane „Nusr-et steakhouse Miami”. Jame galima paragauti ir kepsnio su aukso dalelėmis uz $500. Aišku vakarą pabaigėme Ocean Drive gatvėje ragaudami milžiniškas margaritas. Tiesa ši gatvė priminė Palangos Basanavičiaus g., tik su daug daugiau žmonių.
Kitą dieną papusryčiavę su draugais patraukėme su Šaru į Key West’ą. Šiame mieste norėjau apsilankyti dar gyvendama Lietuvoje. Bet apie viską nuo pradžių.
Key West
Key West yra sala miestas ir tuo pačiu piečiausias Amerikos miestas, nuo kurio Kuba yra tik už 90 mylių (150km). Miestas yra už gerų 3 valandų kelio nuo Majamio, bet tas laikas važiuojant tikrai neprailgsta, kadangi važiuoti reikia Overseas Highway keliu. Dauguma kelio dalių buvo pastatytos virš buvusio geležinkelio, kai kurios vietose tai labai gerai matosi. Šio greitkelio pažiba – „Septynių mylių tiltas” kurio pavadinimas kaip ir nupasakoja kuo jis toks įspūdingas. Visas šis septynių mylių kelias/tiltas driekiasi virš vandenyno. Sakoma geriausia juo važiuoti leidžiantis saulei.
Key West’e apsistojome dviems naktims, pačioje prieplaukoje įsikūrusiame motelyje „Harborside Motel & Marina”, čia buvo toks vienas pigiausių variantų, už 2 nakties sumokėjome $448.2 (beje motelis buvo labai tvarkingas). Pirmą vakarą atvažiavome gerokai popiet ir iškart traukėme vakarienės į „Blue Heaven” restoraną. Eilėje turėjome palaukti apie valandą, bet buvo verta. Tai yra miestas kuriame pilna šviežių jūros gerybių, bet restoranas turėjo ir vegetariškų patiekalų ir aptarnavimas buvo labai draugiškas. Per tą laiką kol laukėme staliuko pasivaikščiojome garsiąja Duval gatve. Joje pilna barų, suvenyrų parduotuvių ir mažų meno galerijų.
Šį vakarą ilgai nenaktinėjome, kadangi kita diena buvo suplanuota nuo ankstyvo ryto ir jos labai labai laukiau. Keltu turėjome plaukti į Dry Tortugas nacionalinį parką, tai viena iš mano labiausiai norėtų aplankyti vietų Amerikoje. Šis nacionalinis parkas tai maža sala-fortas, tuo dar tik įdomiau. Į salą galima patekti plaukiant dvi su puse valandos keltu arba skrendant su vandens lėktuvu. Kelionė nėra labai pigi, kelto bilietas vienam žmogui $180. Pats keltas išplaukia 8 ryto ir apie 5 vakaro parplaukia atgal. Į bilieto kainą yra įskaičiuoti pusryčiai bei užkandžiai pietų metu, taip pat gido paslaugos ir nardymo priemonės.
Pačioje saloje praleidome apie penkias valandas, nes trečią valandą popiet jau plaukiame atgal. Visą kelionė organizuoja „Yankee Freedom Dry Tortugas National Park Ferry„. Taip pat, iš anksto užsirezervavus vietas, galima toje saloje likti stovyklauti.
Visi smagumai prasidėjo nuo pat ryto. Praėjusios dienos turas netgi buvo atšauktas. Labai apsidžiaugiau, kad mūsiškis visgi įvyks, tačiau vienas iš įgulos narių perspėjo, kad išplaukus į atvirus vandenis, bangos gana dideles 2-3 metrų aukščio ir patarė tiems kas įtaria, kad gali turėti jūros ligą, iš jų įsigyti tabletes nuo pykinimo ir galvos svaigimo už $1. Amerikoje tai manau gana populiarus vaistas” Drammamine”. Mes su Šaru nusipirkome tas tabletes, nes abu nežinojome ar turime jūros ligą. Praėjus gerai valandai nuo išplaukimo, laivą tikrai labai smarkiai pradėjo talžyti bangos, atrodė lyg linksmieji kalneliai. Laivą bangos iškelia aukštai į viršų ir tada jis teškiasi į vandenį. Aš dar spėjau pasnausti ir nubudau nuo sūpavimo ir blogavimo garsų. Pusė keleivių be perstojo vėmė, o įgulos nariai vos spėjo dalinti visiems maišelius ir popierines servetėles. Nežinau ar suveikė tabletės, bet mes jautėmės gan gerai ir maišelių neprireikė 🙂
Išsilaipinę iškarto ėjome pasivaikščioti po fortą. Užkandome ir pasivaikščiojome po salą. Gailą buvo ganėtinai šalta, tai Šaras taip ir liko „nepasnorkelines”.
Trumpai apie fortą, jis taip niekad ir nebuvo pilnai pabaigtas statyti ir praktiškai niekad nebuvo naudotas pagal paskirtį. Fortas buvo pradėtas statyti dar 1846 metais ir pavadintas trečiojo JAV prezidento Tomo Džefersono garbei. Tvirtovė turėjo veikti kaip Golfo pakrantės apsauginis punktas. Statybos buvo įdarbint virš 200 darbuotojų bei vergų. Civilinio karo metu į fortą buvo išsiųsti 62 kareiviai, tačiau vėliau į salą buvo perkeliami karo kaliniai. Vienu metu, 1864 metais, saloje gyveno 653 kareiviai, kurie prižiūrėjo 753 nuteistuosius.
1867 metais čia prasidėjo geltonoji karštinė ir daugelis kalinių numirė. 1889 m. kariuomenė fortą pavertė Jūrinės ligoninės dalimi. Fortas buvo apleistas, niokojimas audrų kol galiausiai 1935 m. prezidentas F. D. Ruzveltas paskelbė šį fortą nacionaliniu Džefersono monumentu ir tik 1992 m. jis buvo atkurtas kaip nacionalinis parkas. Pats fortas yra didžiausias JAV mūro statinys, pastatytas iš 16 milijonu plytų.
Čia praleidome puikią dieną, nepaisant bangų, kelte sutikome porą lietuvių, atvykusių į Floridą atostogų iš Palangos. Kelionė atgal buvo rami, jokių bangų, visą laiką ramiai pramiegojau. Grįžę į miestą skubėjome palydėti saulės į Mallory aikštę, populiariausią saulėlydžių vietą nuo pat miesto įsikūrimo, kur žmonės susitikdavo pasidalinti naujienomis, apkalbomis ir pažiūrėti nuostabaus saulėlydžio.
Kitos dienos laukiau ne mažiau nei plaukimo į fortą, kadangi laukė apsilankymas name, kuriame gyveno rašytojas Ernestas Hemingvėjus. Rašytojas čia pragyveno daugiau nei 10 metų. Dabar tai namas – muziejus, o įdomiausia dalis būtent man, čia gyvenančios šešianagės katės. Jas augino pats rašytojas, bet dabar jos veisiamos ir prižiūrimos muziejaus darbuotojų. Name gyvena viso apie 50 kačių, jos ten tiesiog karaliauja. Sakoma, tai viena iš 10 pasaulio vietų, kurią turi aplankyti kačių mylėtojai. Bilietas $14. Taip pat name veikia mažas knygynas, kuriame galima įsigyti autoriaus knygų.
Vėliau tą dieną patraukėme prie dar vieno labai populiaraus turistinio taško – žemyninės JAV piečiausio taško, prie kurio teko pastovėti 20 minučių eilėje norint nusifotografuoti.
Key West’as garsėja savo laimo pyragais, aišku nepraleidome progos ir užsukome jų paragauti į „Key West Key Lime Pie Co”.
Išvažiuojant iš Key West’o dar stabtelėjome Smathers paplūdimyje.
Beje vienas iš Key West simbolių yra gaidys. Jų čia galima sutikti bet kur, medyje, ant tvoros ar šiaip kur bevaikštinėjant gatvėje. Aišku anksti rytais savo giedojimu jie pakelia visa miestą, bet tai tik prideda tam tikro žavesio 🙂
Apibendrinus, buvo labai smagi trumpa kelionė:) Į Key West dar matyt norėčiau sugrįžti ir vėl nuplaukti į Dry Tortugas parką, tačiau šį kartą pasilikti ten bent vienai nakčiai su nakvyne palapininėje.
