#59 Kelionė į Havajus, Kauai salą

Apie šią kelionę galvojome jau senokai, sausio mėnesį kelionei pasirinkome, nes norėjome atšvęsti savo vestuvių metines, o ir Denveryje dar buvo snieguota ir šalta. Truputėlį svarstėme į kurią Havajų salą vykti, nenorėjome vykti į Didžiąją salą, nes nesinorėjo daug triukšmo ir praleisti visą laiką tik viešbutyje. Pasirinkome Kauai salą, be jokių dangoraižių, triukšmo, su nuostabia gamta, ir mažiausiu turistų skaičiumi.

Kauai sala ketvirta pagal dydį vulkaninės kilmės sala Havajų salyne, kitaip dar žinoma kaip „The Garden Island”. Sala nėra didžiulė, tik ~40 km ilgio ir ~53 km pločio, nesumeluosiu, kad visą salą pravažiuoti galima per tris valandas. Oras čia, galima sakyti, yra tobulas, nes temperatūra svyruoja nuo tik 20 iki 26 laipsnių ištisus metus.

Saloje daug ir dažnai lyja, tai yra viena drėgniausių vietų pasaulyje pagal kritulių kiekį (tą tikrai galima buvo jausti,”laisvė garbanoms”!). Dažniausiai būna ankstyvo ryto ir vakarinis pietus. Tik 3% salos yra komercinės ir gyvenamosios paskirties, visa kita – saugoma ir naudojama žemdirbystei. Kauai populiacija 72,000 gyv., o didžiausias ir pagrindinis miestas – Lihu’e.

Vienas juokingas faktas apie salą, joje pilna laukinių vištų ir gaidžių kuriuos galima sutikti visur: vidury miško ant kalno, ar lakstančius po viešbučio teritoriją. Vietiniai į juos daug dėmesio nekreipia kadangi vištos yra saugoma paukščių rūšis pagal įstatymą (taip pat kaip ir visi kiti gyvūnai saloje). Saloje nėra jokių mirtinai pavojingų gyvūnų, įskaitant gyvates ar kitus plėšrūnus. Aišku vandenyne galima sutikti ryklių. 🙂

Pirma diena

Išskridome iš Denverio pirmadienio rytą. Tiesioginis skrydis iki salos vidutiniškai trunka 7 valandas. Skridome su United avialinijomis, kadangi pasirinkome tiesioginį skrydį be persėdimų, bilietai buvo šiek tiek brangesni, kiekvienam kainavo po $750. Tarp Kauai ir Denverio yra 3 valandų skirtumas, išskridę 9:00 valandą ryto ten nusileidome 2:00 popiet. Kas juokingiausia, kad lėktuve visai neplanuotai susitikome Šaro kolegę taip pat su visa šeimyna keliaujančia atostogų į Kauai ir paaiškėjo, kad netgi apsistojome tame pačiame miestelyje.

Tarptautinis oro uostas aišku yra Lihu’e mieste, ten pasiėmę rezervuotą automobilį patraukėme ieškoti maisto vietos ir prekybos centro apsipirkti visai savaitei.
Pietavome Kauai Beer Comapny aludėje, kuri aišku gamina savo alų. Abu valgėme burgerius, aš pasirinkau vegetarišką, kurio paplotys buvo pagamintas iš saloje augančios taro daržovės, (lietuviškai: valgomoji kolokazija). Buvo skanu, man kažkiek skonis ir spalva priminė grikius.

Papietavę, užsukome į parduotuvę nusipirkti geriamo vandens, kavos, užkandžių. Bandome vengti mažu plastikinių buteliukų nes vežiojamės savo gertuves todėl vandenį perkame kelionėse tik didelės talpos, bent po kelis litrus 🙂

Apsiprekinę patraukėme link viešbučio. Apsistojome šiaurinėje salos dalyje, Princeville miestelyje, nuo pagrindinio Lihu’e miesto apie 40 min kelio. Princeville miestelis yra vienas brangiausių saloje, beje ir pats tvarkingiausias. Šiaurinė dalis sutraukia daugiausiai banglentininkų dėl gerų paplūdimių, vaizdų ir aiškų palankių bangų. Miestelyje yra ir vieni geriausių golfo aikštynų JAV.

Apsistojome The Westin Princeville Ocean Resort Villas. Viešbutis įsikūręs šalia vandenyno, ant uolos skardžio, tad neturi priėjimo prie paplūdimių. Koncepcija tokia, kad yra daug pastatų teritorijoje ir nuomojiesi mini butuką, kuriame yra virtuvė, šaldytuvas, viryklė, indai, skalbimo mašina ir net indaplovė. Taip pat, visoje teritorijoje yra pilna grilių, kur daug viešbučio svečių tiesiog sau išsikepa vakarienę. Teritorijoje skirtingose vietose yra baseinai ir kelios sūkurinės vonios. Yra mini parduotuvėlė (kuri, mūsų gidas sakė yra brangiausia parduotuvė Amerikoje 😀 ), restoranas ir lauko baras, sporto salė. Taip pat viešbutyje vyksta papildomų užsiėmimų, kurie dažniausiai yra mokami, kaip pvz. jogos pamoka už $20.

Nors viešbutis laikomas 4 žvaigždučių ir pati teritorija yra tikrai labai graži ir tvarkinga, patys kambariai atrodo gan senoki ir prašosi remonto. Skaitydami atsiliepus supratome, kad viešbutis žada atsinaujinti šiais metais. Taigi už 6 naktis atseikėjome $2,421, plius automobilio parkingas $18 dienai. Visai nemažai, tai mūsų viena brangiausių kelionių, bet dar vienas dalykas, kad bilietus ir viešbutį rezervavome tik likus geram mėnesiui iki kelionės, tai kaip ir skaitosi „paskutinę minutę”. Jei būtume viską pirkę likus kokiems trims mėnesiams, manau būtume sutaupę kelis šimtus dolerių. Na bet juk vestuvių metinės, tai ką jau padarysi 🙂

Taigi įsikūrę savo kambaryje, pasivaikščiojome po viešbučio teritoriją ir vakare balkone atsidarėme po viena skardinę vietinio alaus. Šarą per tą laiką sukando kelios dešimtys uodų, todėl daugiau niekada nebeleidome vakarų balkone 😀

Antra diena

Vis dar veikiami laiko skirtumo, atsikėlėme 5 ryto (8 ryto Denverio laiku).  Papusryčiavome vietinėje kavinukėje „The Spot North Shoe Kauai„. Puiki vieta greitai užkąsti, meniu galima rasti acai bowls’ų, kokteilių, sumuštinių.

Šios dienos tikslas buvo nueiti į vieną žygį.  Pasirinkome ilgesnį taką pavadinimu Awa’awapuhi, kurio ilgis 10 km. Šis takas yra Koke’e valstijos parke, iki kurio gaunasi dvi valandos kelio nuo mūsų viešbučio. Tos dvi valandos tikrai neprailgo, nes apvažiavome visą salą ir galėjome pasižvalgyti pakeliui. Pasirinkome būtent šį taką, dėl to, kad pabaigoje buvo galima pasigrožėti  Napali pakrante iš aukštai (nes neturėjome sraigtasparnio turo, kas yra viena populiariausių pramogų saloje).

Napali pakrantės valstybinis parkas tai šventa vieta su išskirtinio grožio gamta. Smaragdinės spalvos uolos, gražūs paplūdimiai ir kriokliai. Pakrantė tęsiasi 27 km, į ją privažiuoti automobiliu neįmanoma, kadangi nėra jokių kelių, taigi vieni iš būdų yra plaukti laivu arba apžiūrėti iš sraigtasparnio skrydžio. Dar vienas būdas, eiti į 35 km žygį su nakvyne, beje pastarajam reikia gauti leidimą, nes yra ribojamas žmonių skaičius pakrantėje. Deja, mes susizgribome per vėlai, patikrinus prieš mėnesį nebuvo nei vieno laisvo leidimo per visą savaitę taip pat ir į priekį keliems mėnesiams. Reikia tikėti, kad dar kada nors čia sugrįšime nes šis žygis tikrai būtų įsimintinas nuotykis 🙂

Taigi toliau apie mūsų nuotykius. Savo žygį įveikėme per 3 su puse valandos, bet grįžus į stovėjimo aikštelę, ištiko maža problema, kažkaip sugebėjome užklampinti savo mašinos priekinius ratus purve. Na tiksliau reikėtų sakyti Šaras pasiparkavo per arti griovio 😀 Laimei iš paskos mūsų visu taku ėjo gan tvirtas vyrukas, prisidėjus dar kitiems žygeiviams, automobilį lengvai išstūmėme.

Grįžtant atgal stojome beveik kiekvienoj apžvalgos aikštelėje, nes kitapus kelio nuo mūsų žygio vietos buvo Waimea kanjono parkas, kitaip dar vadinamas „Ramiojo vandenyno Didžiuoju kanjonu”.  Nuo apžvalgos aikštelių čia atsiveria tikrai nuostabūs kanjono vaizdai, kuris yra vieno kilometro gylio ir pusantro kilometro pločio. Kiekvienoje apžvalgos aikštelėje yra stovėjimo aikštelės, kuriose turi susimokėti vienkartinį $5 mokestį.

Vakare turėjome bilietus į „luau”, havajietišką šventę su tetralizuotu pasirodymu. Šventės metu norima pavaizduoti visą polinezietišką vietinių gyventojų istoriją, merginos ir vyrai šoka su specialiais drabužiais, o pasirodymą vainikuoja ugnies šokėjų pasirodymas. Bilietas vienam žmogui $60 tik į patį pasirodymą, o jei nori taip pat ir vakarienės, kurią aišku sudaro tradiciniai havajietiški patiekalai, bilietas – $120.

Trečia diena

Trečiadienį buvome iš anksto suplanavę. Dar būdami namie rezervavome baidarių plaukimo turą. Turą rezervavome su kompanija „Kayak Wailua”.  Bilieto kaina žmogui $60, taigi atvykus į jų vietą dar įsigijau neperšlampamą dėklą telefonui ($12). Turą turėjome pradėti 10 valandą ryto. Visiems surinkus praėjome trumpą instruktažą, taip pat visiem buvo duotos neperšlampamos kuprinės. Kurie nesaugiai jaučiasi vandenyje galėjo pasiimti gelbėjimo liemenes (tame tarpe ir aš).

Plaukimas prasideda Kapa mieste, kur teka Wailua upė. Visą mūsų grupę sudarė 6 baidarės, įskaitant gidą. Gidas buvo labai smagus vyrukas, pasirodo irgi kilęs iš Kolorado, tik jau kelioliką metų gyvenantis Kauai saloje. Viso turo metu daug pripasakojo informacijos apie salą, augalus, gyvūnus ir šiaip palaikė visiems nuotaiką.

Taigi visas turas atrodo taip, irkluojame baidares apie 4 km, tada išsilaipiname ir einame į žygį, kurio metu dar turime perbristi upelius keturis kartus, tada galiausiai nueiname iki savo tikslo „Secreet falls” (Slaptųjų krioklių). Ten turėjome 45 laisvas minutes, kai galėjome papiknikauti savo įsidėto maisto ir paplaukioti prie krioklio. Aš nesimaudžiau, nes man buvo per šalta ir užteko pabraidymo per upelius. Šaras išbandė krioklio malonumus, bet sakė, kad nelabai ilgai įmanoma išbūt nes jam oro trūkstą 😀

Susipakavę daiktus, žygiavome atgal link baidarių ir plaukėme į prieplauką kurioje pradėjome. Plaukti baidarėmis galima ir vieniems be turo, tokią vieną porelę ir sutikome atgal plaukdami, bet jie buvo tokie nerangūs ir matėsi, kad jiems sunkiai sekėsi vairuoti tą baidarę, ko pasekoje jie atsitrenkė į vieną iš mūsų grupės baidarių ir apvartė ją, o vaikinukas joje irgi nemokėjo plaukti, bet gerai, kad turėjo gelbėjimosi liemenę 🤷‍♀️

Viso užtrukome 5 valandas, mums truputį ilgokai, nes mūsų grupę sudarė ir įvairaus pajėgumo žygeiviai, kurie buvo gana lėti ir skundėsi, kad atgal einame per greitai. Jei būtume ėję tik dviese manau būtume užtrukę apie 3 val.

Po žygio, gido patarti, užsukome į Kapa miestelio vietinių ūkininkų turgelį, kuris kaip tik vyksta kiekvieną trečiadienio popietę. Nusipirkome keletą papajų, mandarinų, karambolos (starfuit), rambutanų ir milžiniškų avokadų. Viskas buvo nepaprasto skonio, nepalygint su tai ką randi nusipirkti parduotuvėse. Avokadas buvo lėkštės dydžio, tik dar panokinome dvi dienas ir buvo tobulas.

Ūkininkų turgeliai vyksta visuose salos miesteliuose tik visad skirtingomis dienomis ir skirtingu metu.

Ketvirta diena

Neturėjome labai didelių planų šiai dienai, leidome sau truputį patinginiauti. Vėlyvai papusryčiavę, išsiruošėme į Hanalei miestelį ir jame esantį paplūdimį. Hanalei miestelis yra tik 10 min nuo vietovės, kur buvome apsistoję. Pats miestelis įsikūręs slėnyje, pakeliui galima sustoti prie apžvalgos punktų ir pasigrožėti visu slėniu bei jame besiganančias bufalo.

Pasideginome porą valandų Hanelei paplūdimyje ir praalkę išvažiavome į mestelio centrą, kuris tarsi mažas prekybos centras. Čia pilna suvenyrų, drabužių parduotuvių, maisto prekės, kelios meno galerijos, kavinės, aišku ir banglenčių nuomos vietos.

Nusprendėme, kad reikia paragauti havajietiško tikrojo poke. Poke yra vienas pagrindinių tradicinių havajietiškų patiekalų, kurio pagrindą sudaro žalia pjaustyta žuvis, dažniausia patiekiama su ryžiais. Savo poke bliūdelius užsisakėmė iš „Hanalei Poke” maisto furgonėlio.

Aš valgiau „Tofu fantasy” su kalendros kreminiu padažu, kurio pagrindas aišku tofu. Šaras valgė „Super grom”, sezamo aliejaus ir sojos padažas ir žalia žuvis (deja, kažkaip nepaklausėme kas tai per žuvis). Buvo tikrai skanu.

Desertui  nusprendė paragauti „Shave Ice” arba lietuviškai skųstą ledą. Kas yra paprasčiausiai didelis ledo gabalas specialiu aparatu „priskutamas” į indelį ir skonio suteikimui pagardinamas spalvotais sirupais. Atrodo ryškiai, bet netapome fanais.

Vakare, tame pačiame Hanalei miestelyje, susitikome su Šaro kolege „Tahiti Nui” kavinėjė. Sakoma tai seniausia kavinė saloje, veikianti nuo 1963 m. gegužės mėnesio. Smagiai pasisedėję, vakare su autobusu grįžome namo. Saloje yra tik vienas Uber ir vienas Lyft automobilis, tad galvojome grįšime taxi, bet kadangi šalia kavinės sustojo autobusas, kuris važiavo mūsų viešbučio link, pasinaudojome greičiausiu ir pigiausiu variantu grįžti namo.

Penkta diena

Didžioji diena, arba kitaip tariant mūsų vestuvių metinių diena ir ta proga užsisakėme saulėlydžio turą su vakariene laive, kuris plaukė iki garsios Napali pakrantės.

Tiesa, buvo tokių minčių kad, gal reikėtų atšaukti plaukimą, nes po vakarykščio pasisėdėjimo bare, nesijaučiau 100%, o ir nežinojau kaip suveiks vandenyno bangų supavimas, bet kadangi turėjome vaistą nuo „jūros ligos” visgi nusprendėme plaukti laivu.

Turą užsakėme iš kompanijos „Capt Andy’s Sailing Adventures„.  Mūsų turas vadinosi „Star Na Pali Dinner Sunset Sail”, kaina $185 žmogui, į kurią įeina vakarienė ir nemokami gėrimai. Turo trukmė 4 val.  Beveik visi laivų turai prasideda iš Allen uosto, kuris yra vakarinėje salos dalyje ir apie 2 val kelio nuo mūsų viešbučio.

Praklausę trumpą instruktažą, išplaukėme 2 val. popiet. Iki Napali pakrantės plaukėme apie pusantros valandos, tuo metu stebėjome keletą banginių ir grupę delfinų. Atplaukus, kapitonas iškėlė bures ir gavome vakarienę su desertu. Tiesa maistas buvo tikrai neblogas, Šaras valgė jautienos kepsnį su krevetėmis, o aš įdarytą papriką.

Nors bijau vandens, bet kažkaip bangų siūbavimas mūsų neveikė. Priplaukus Napali pakrantę, bangos buvo tikrai nemažos, su lyg borto kraštu, ir keletą kartų neblogai išmaudė žmones, kurie sėdėjo prie bortelio. Aišku, buvo žmonių kurie tikrai blogai jautiesi, ir jiems ta visa kelionė nebuvo maloni. Mums labai patiko Napali pakrantė, kažkas tokio įspūdingo ir paslaptingo tuo pačiu metu. Visa įgula buvo labai draugiška ir užtikrino gerą nuotaiką  Nepaminėjau, kad plaukėme katamarano tipo laivu, kuris nėra labai didelis, ir prieš įlipant į laivą, visi savo batus privalėjo palikti krante.

Beje, prieš mums atvykstant dvi savaites lijo be perstojo, todėl jokie turai nevyko. Tikrai pasisekė, kad buvo puikus oras ir išvyka įvyko.

Praleidome puikią savo metinių popietę.

Šešta diena

Pirma lietinga diena per visas mūsų atostogas.  Šią dieną norėjome dar nueiti į vieną trumpą žygi. Kaip anksčiau minėjau eiti taku iki Napali pakrantės reikia leidimo, bet pirmus 3 km gali eiti kas nori ir be jokio leidimo. Deja, atvažiavus į stovėjimo aikštelę, kur prasideda takas, paaiškėjo, kad negalime čia parkuoti savo automobilio, nes neturime rezervacijos. Teko apsisukti ir važiuoti atgal.  Yra kitas variantas, nuo miestelio kur buvome apsistoję, buvo galima važiuoti su autobusu, bet nebenorėjome gaišti laiko, juolab visą rytą lijo. Važiuojant atgal sustojome į Limahuli nacionalinį tropinį botanikas sodą, kuris dėl potvynio padarytos žalos buvo uždarytas pusantrų metų ir tik šią vasarą atvėrė vėl duris. Bet deja ta pati istorija, parkingas labai mažas ir reikia iš anksto būti rezervavus vietą stovėjimo aikštelėje. Taigi teko šią vietą irgi praleisti 🙂

Po nesėkmingo ryto (aišku patys kalti, nes nepasidomėjome daugiau), nusprendėme grįžti į viešbutį ir pasideginti prie baseinų, juolab Šaras turėjo užbaigti keletą darbų.

Kaip minėjau vištos ir gaidžiai turi laisvę visoje saloje, net gali ateiti kartu pasideginti į vieną iš viešbučių 🙂 Beje, mūsų turo gidas minėjo, kad laukinė vištiena neskani, tad vietiniai jų tikrai negaudo ir nevalgo 🙂

Vakare nusprendėme patys pasigaminti vakarienę, pasikepant lauke daržoves ir mėsainius. Tai buvo pirmas kartas kada naudojome dujinius grilius, ta proga, Šaras tik per plauką išsaugojo savo antakius 😀

Septinta diena – paskutinė diena saloje

Išvykimas iš viešbučio gan ankstyvas, 10 val ryto. Tik atsikėlę, susipakavome daiktus ir nuvažiavome papusryčiauti. Mūsų skrydis atgal buvo tik 8 vakaro, tad turėjome visą dieną. Nusprendėme užsukti į keletą vietų, kurių nespėjome aplankyti per visą savaitę. Pats pirmas sustojimas turėjo būti „Queen’s Bath”, esanti tame pačiame Princville. Atvažiavę į vietą radome užrakintus vartus ir tokį užrašą. Queen’s Bath tai lavos uolienų pakrantė su natūraliai susiformavusiu baseinu, kartais bangos būna labai didelės ir tave tiesiog gali nunešti į vandenyną, ir taip beveik ištisą žiemą, todėl reikia būti labai atsargiam ir pamatę užrašą nusprendėme ten neiti, nors matėme keletą žmonių, kurie rado praėjimą pro tvorą per purvynus. Bet taip sakant, saugumas – pirmiausia.

Iš čia patraukėme į Hanalei miestelį, tiesiog norėjome pasivaikščioti po prieplauką, prie kurios pasirodo puiki vieta mokytis plaukioti banglente. Šaras labai nusiminė, nes susivokė, kad tai paskutinė mūsų diena, o jis taip ir liks nepabandęs plaukti banglente 😀

Sekantis sustojimas Kilauea švyturys, kuris tuo pačiu ir kaip centras laukinės gamtos nacionalinio rezervato. Deja deja, ir vėl nepavyko patekti į teritoriją, nes sekmadienis ir pirmadienis ne darbo dienos. Teko pasigrožėti švyturiu tik iš tolo.

Pakeliui važiuojant į oro uosto pusę, dar užsukome į Poipu miestelį, kuris yra pietinėje salos dalyje. Poipu yra turbūt didžiausias prekybos centras „The Shops at Kukui’ula” saloje. Tai aišku atviras prekybos centras, su restoranais, mažomis parduotuvėmis, o čia taip pat yra vienas labai geras vietinis greito maisto restoranas „Bubba’s”, taip vadinamas Kauai salos „In-n-out”  (In-n-out labai populiari burgerinė Kalifornijoje), ir jie turi nemėsišką mėsainį, kuris buvo geriausias kada mano ragautas. Taip pat, tame pačiame Poipu miestelyje yra dar viena populiari greito maisto vieta – vietinė hotdog’inė „Puka Dog Hawaiian Style Hot Dogs„, kurioje gamina dešrainius su vietiniais padažais ir aišku irgi turi vegetarišką variantą 🙂

Poipu, garsėja gražiu paplūdimiu „Poipu beach”, čia dar spėjome pasideginti gerą valandėlę, beja šiame paplūdimyje buvo galima maudytis, nebuvo didelių bangų, o taip pat puiki vieta „snorkelinimui”.

Paskutinis sustojimas buvo „Spouting horn park”, kelios minutės kelio nuo paplūdimio. Spouting horn tai trykštantis ragas lietuviškai ir tuo pačiu paaiškina kas vyksta tame parke. Šioje vietovėje būna labai didelės bangos, kurios naikina pakrančių lavos uolienas, kurios nykdamos sudaro siauras angas ir bangoms atsimušant vanduo tiesiog ištrykštą į viršų. Visai smagus vaizdelis, mums pavyko pamatyti, vieną didelį „fonataną”.

[alert-warning]Video su garsu! 🔊[/alert-warning]

Tai taip užsibaigė mūsų kelionė, turėjome naktinį 7 valandų skrydį namo, nors ir visą skrydį pramiegojome, bent man poto prireikė kelių dienų po tokių atostogų vėl įsivažiuoti į ritmą.

Taigi apibendrinus kelionę. Kauai yra nuostabi sala. Labai džiaugiamės, kad turėjome galimybę čia atvykti ir atostogoms pasirinkome būtent šią salą. Havajuose brangu, tiesa labai netaupėme, bet ir tuo pačiu nevalgėme prabangiuose restoranuose. Kaip kad mano kolega pasakė gerą palyginimą, kas pvz žemyninei JAV $1 tai Havajuose lygu $2.5.  Bent mūsų manymu, 6 nakvynių yra gan mažai, kitą kartą važiuotume bent dešimčiai dienų. Tada neskubant galėtume daugiau visko nuveikti ir tiesiog pasidžiaugti gamta.

Ko nespėjome nuveikti Havajuose. Planuose buvo skrydis sraigtasparniu. Dažniausiai tai vienos valandos skrydis ir žmogui kainuoja ~$350 (atviru sraigtasparniu be durų), bet po paskutinių sraigtasparnių katastrofų (prieš naujus metus būtent šioje saloje nukrito turistinis sraigtasparnis),  nusprendėme atsisakyti šios pramogos. Taip pat svarstėme nuomotis keturračius ir pasivažinėti po purvynus, taip pat būtų smagu apsilankyti kavos ir šokolado plantacijose, nueiti į dar daugiau žygių (įskaitant ilgąjį su nakvyne iki Napali pakrantės). Aš dar planavau pasidaryti havajietiškus masažus, bet ilgai besirinkdama neberadau laisvų vietų. Taip kad saloje yra tikrai ką nuveikti 🙂

Žinau, kad jei ne į Kauai, tai į kitas Havajų salas sugrįšime dar ne kartą. Skrydyje į Havajus su mumis kartu sėdėjo moteriškė, kuri sakė jau 20 metų kiekvieną sausį su vyru skrenda atostogų į Kauai salą, taigi kodėl ne 🙂