Kadangi kaip ir visi esame karantine ir negalime keliauti, dalinamės įspūdžiais iš dar ne aprašytų kelionių. Praėjusiais metais, Liepos 4-osios proga (JAV Nepriklausomybės diena) suplanavome 5 dienų kelionę automobiliu į Nebraskos, Pietų ir Šiaurės Dakotos valstijas.
Taigi apie viską nuo pradžių. Išvykome trečiadienio popietę ir nakvynei likome Nebraskos valstijoje Scottsbluff miestelyje.
Ketvirtadienis
Ryte atsikėlėme anksti, nes laukė ilga diena su daug planuojamų sustojimo taškų. Pats pirmasis buvo Scotts Bluff Nacionalinis paminklas, esantis galima sakyti pačiame miestelyje. Parkas nėra didelis, tačiau istoriškai svarbus, apie 3000 akrų saugo daug istorinių kelių. Per šią vietą ėjo Oregano ir Kalifornijos ekspreso keliai. Tai naujakurių keliai, kurie tęsdavosi kelis tūkstančius kilometrų nuo rytų į vakarus, kelionės užtrukdavo po keletą mėnesių. Visų atvykėlių tokios kelionės tikslas buvo apsigyvendinimas naujose žemėse. Šis parkas kaip tik gruodžio 12 atšventė savo 100 įkūrimo metines.
Nuo šio Scotts Bluff paminklo galima matyti tolumoje vieną labai smailią uolą, kurios ir vykome vėliau apžiūrėti. Tai Chimney Rock valstijos parkas. Uola atrodo kaip kaminas ir yra iškilusi 300 pėdų į viršų, kuri tuose pačiuose naujakurių keliuose buvo kaip orientyras. Beje, čia užėjus į lankytojų centrą, pasitiko kelios gražuolių barškuolių nuotraukos, kurios gyvena čia aplink lankytojų centrą ir pasak darbuotojų visur užsiropščia ant sienų. Aš niekur net nėjau į lauką, tik greitai nubėgau iki mašinos, nes tikrai jų kur nors nenorėjau sutikti. 🙂
Prieš išvažiuojant iš Nebraskos valstijos negalėjome neaplankyti „Carhenge”, tai tas pats kaip garsusis Anglijos Stonehenge, tik čia ratu išdėstytos yra automobilių nuolaužos. Visai smagi vietelė, apsilankymas nemokamas, gali kiek nori paaukoti vietos įkūrėjui, mes palikome $5.
Toliau judėjome link Pietų Dakotos valstijos. Mūsų tikslas buvo aplankyti kiek įmanoma daugiau vietovių Black Hills teritorijoje. Čia daug istorinių, archeologinių bei gamtos vietovių ir garsioji uola su iškaltomis prezidentų galvomis, kaip tik tinkama kelionė Nepriklausomybės dienai paminėti.
Pirmasis taškas buvo „The Mammoth Site”. Vietovė, dabar muziejus, kur susiformavusioje smegduobėje buvo rasta daug mamutų liekanų. Ten lyg šiol dirba mokslininkai, kasinėja vietovę, o lankytojai gali viską pamatyti iš arti. Viskas prasidėjo 1974 m., kai vienas turtingas vyrukas pradėjo gyvenamųjų namų statybų projektą ir ekskavatorius prisikasė prie mamutų liekanų. Sekančiais metais mokslininkų ir savanorių komanda pradėjo tyrinėjimus ir statybų projektas buvo sustabdytas. Sakoma, kad tai didžiausia žinoma mamutų koncentracijos vieta pasaulyje, buvo iškastos 58 kolumbiškojo mamuto liekanos ir 3 vilnonio mamuto liekanos.
Visai netoli šios vietovės yra didžiulis urvų „Wind cave” nacionalinis parkas, deja kaip tik tomis dienomis kai lankėmes ten buvo sugedes liftas ir niekas negalėjo nusileisti į pačius urvus, veikė tik lankytojų centras, todėl nusprendėme, kad čia neapsimoka sustoti.
Sekantis punktas buvo Crazy Horse memorialas. Tai uolienose skaptuojamas raitelis ant arklio. Įvažiavimas į teritoriją $24 dviems žmonėms. Tai gana didelis kompleksas, su muziejumi ir restoranu, pati uola yra kiek toliau ir iki jos nueiti negalima, tik galima dar papildomai pirkti autobuso bilietą, žmogui už $4, autobusas priveža arčiau uolos. Dar galima su sraigtasparniu pakilti ant pačios uolos už ~$180, bet tikrai neverta. Beje, vieta yra privati, ne valstybės nuosavybė. Pats projektas prasidėjo 1947 m., kai skulptorius K. Ziolkowski buvo paprašytas išskobti Lakotos karį „Crazy Horse”, kuris žuvo 1877 m. Procesas vyksta iki šiol, net gal ne įpusėjęs. Tiesa sakant man tai buvo iš visos kelionės didžiausias nusivylimas.
Vėliau važiavome padaryti check-in’o į viešbutį. Apsistojome Keystone miestelyje, visai šalia Rušmoro kalno, miestelyje daug pramogų vaikams, deja nulis padorių vietų papietauti, ir viena gera kavos vieta „Grapes and Grinds” 🙂
Pasidėję daiktus skubėjome į Rušmoro kalną apžiūrėti garsiojo monumento. Įėjimas į šį nacionalini memorialą yra nemokamas, tik parkingas $10, beje kuris galioja visus metus.
Monumentas tikrai įspūdingas kurį aplanko minios žmonių. Vos tik įėjus pasitinka didinga visų valstijų vėliavų alėja, ją praėjus galima nueiti iki apžvalgos aikštelės – amfiteatro.
Jei norisi truputį pasivaikščioti galima apeiti vieno kilometro ilgio ratą ir nueiti iki kalno apačios. Mes spėjome greit apeiti, prieš prasidedant lietui ir padaryti keletą foto iš arčiau, nes visas kalnas greitai paskendo tankeme rūke.
Truputis istorijos. Ant uolos yra išskobtos keturių prezidentų: Vašingtono, Džefersono, Ruzvelto ir Linkolno galvos. Viskas buvo taip, kad 1927 m. tuometinis prezidentas Kalvinas Kulidžas sugalvojo išskobti šių keturių prezidentų biustus. Projektas tęsėsi keturiolika metų, bet dėl lėšų stygiaus pilnos figūros niekad nebuvo užbaigtos.
Penktadienis
Po turiningo ir intensyvaus ketvirtadienio, penktadieniui pasilikome mažiau planų. Iš pačio ryto išskubėjome į Custer parką. Įvažiavimas į parką $20. Parkas yra labai vaizdingas, jame yra 4 ežerai, daugybė gyvūnijos: kelios rūšys elnių, kalnų liūtai, kalnų ožkos, didžiaragės avys, kojotai, prerijų šunys, naminiai asilai (burros), šakiaragiai („pronghorn”) dar kitaip galima būtų sakyti antilopės, nes labai panašūs. Beje tai labai greitas gyvūnas, gali išvystyti 98 km/h greitį. Grįžtant namo matėme kelis šiuos gyvūnus, bet ne fotografavome, nes galvojome, kad tai stirnos :D.
Svarbiausia, kad parke gyvena apie 1350 Šiaurės Amerikos bizonų. Šie gyvūnai gali užaugti iki beveik dviejų metrų aukščio ir sverti iki 1 tonos.
Dažnai girdžiu, kad šiuos gyvūnus taip pat vadina buffalo, tai parko informaciniame lankstinuke radau tokį paaiškinimą. Sakoma, kad bizonas yra teisingas pavadinimas. Bizonas tarp pečių turi raumenų kuprą, mažus ragus ir dideles galvas, buffalo turi mažesnes galvas ir neturi kupros.
Praleidome valandėlę prie Sylvan ežero, patraukėme atgal vienu vaizdingu Needles Highway (Spyglių greitkelis) keliu, kuriuo važiuojant tenka pravažiuoti labai siaurais ir neaukštais tuneliais tarp uolų ir tuo pačiu palaukti eilėje, kol galėsi pravažiuoti, nes eismas keliu vyksta dvejomis kryptimis, o prie tunelių kiekviena mašina turi po vieną automobilį praleisti iš priešpriešos.
Kitas dienos tikslas buvo už dviejų valandų kelio – Badlands Nacionalinis Parkas. Lankėmės tik šiaurinėje dalyje, ir kažkodėl sugalvojau, kad reikia važiuoti į parką ne pro pagrindinius įvažiavimus, o pro vieną navigacijoje nežymėtą „Sage Creek Road” (kadangi tai žvyrkelis), pasirinkę šį kelią turėjome progą sustoti labai keistame miestelyje „Scenic”, kuris tarsi atrodo jau apleistas ir niekas negyvena, bet yra viena parduotuvėlė, kurios jaunas savininkas pasitinka tave su macbook’u 🙂
Taigi įvažiavome į parką pro nelabai naudojomą kelią ir išvengėme įvažiavimo mokesčio, nors mes ir turime nacionalinių parkų pasą, tai kaip ir viskas tvarkoje. Pasigrožėti parku galima pravažiuojant „Badlands Loop Road” ir sustojant kiekvienoje apžvalgos aikštelėje ar trumpai pasivaikščiojant pramintais takais. Trumpai, tai parkas kurio kraštovaizdis yra paveiktas erozijos ir karščio, ko pasekoje galima pamatyti įdomių formų ir spalvų uolienas, tuo pačiu tai viena „turtingiausių” vietų savo iškasenomis.
Taigi praleidę dar vieną puikią dieną, grįžome į savo motelio kambarį. Išvažiuojant iš Badlands nacionalinio parko yra „Minuteman” balistinių raketų valdymo centras, kuris veikė Šaltojo karo laikotarpiu, o dabar veikia kaip muziejus, deja tik užsidaro 5 valandą vakaro, dėl to nespėjome užsukti.
Šeštadienis
Laukė ilga ir smagi diena. Smagi dėl to, kad iš pačio ryto užsukome į „Bear Country U.S.A”. Tai pravažiuojamas laukinės gyvūnijos parkas, o tai reiškia kad iš arti gali pamatyti elnius, bufalo, antilopes, vilkus, kalnų liūtus, grizlius, rudąsias meškas, kalnų ožius ir didžiarages avis. Taigi sumokėjus žmogui ~$20 galima su automobiliu apvažiuoti ratu apie visą parką. Užtrunka tai apie gerą pusvalandį jei nėra eilių, ir aišku gali pamatyti tau palei pat automobilį vaikštančias meškas. Žinoma, griežtai draudžiama išlipti iš automobilio, maitinti gyvūnus, o langus privaloma laikyti uždarytus. Pravažiavus didįjį ratą, galima užsukti į suvenyrų parduotuvę ir apeiti mažą ratą aplink vietą kur gyvena mažieji meškiukai. Juos galima pamaitinti prižiūrint darbuotojams.
Šia pramoga baigėme savo nuotykius Pietų Dakotos valstijoje ir judėjome link Šiaurės Dakotos, į Teodoro Ruzvelto Nacionalinį Parką.
Parkas susidaro iš pietinės ir šiaurinės dalies, mes lankėmės tik pietinėje dalyje. Parkas buvo įkurtas 1947 m.,prezidento Teodoro Ruzvelto atminimui. Mirus jo žmonai ir motinai, prezidentas atsikraustė čia gyventi ir pasimiršti apie visas problemas, bei pabandyti įkurti fermą. Šalia lankytojų centro yra mažas rąstinis namelis, kuriame ir gyveno prezidentas. Ponas Ruzveltas buvo naciolanių parkų steigimo pradininkas JAV ir vienas pagridinių agituotojų pasisakantis už gamtos išsaugojimą ateities kartoms.
Visą pietinę dalį galima apvažiuoti vaizdingu 58 km ratu, sustojant apžvalgos aikštelėse ar nueiti vienu iš takų į trumpą žygį. Mes atvažiavome vakarop, jau prieš užsidarant lankytojui centrui, bet dar spėjome apvažiuoti visą kelią ir pasigrožėti saulėlydžiu. Geriausias įspūdis buvo, kad pagaliau parke pamatėme laisvai besiganančią bizonų bandą. Vis kalbėjome per šią kelionę, nejaugi nepamatysime bizonų ir pagaliau mūsų noras išsipildė su kaupu pasigrožėti šiais įspūdingais gyvūnais.
Nuo Teodoro Ruzvelto parko iki namų buvo beveik 10 valandų kelio, todėl paskutinę kelionės naktį praleidome mažame Bowman kaimelyje, nuo kurio buvo valanda arčiau, nes pakeliui buvome suplanavę paskutinį sustojimą.
Sekmadienis
Atsikėlę anksti ryte pajudėjome link namų. Grįžome namo pro Vajomingo valstiją, kurioje dar aplankėme „Devils Tower” (Velnio bokštą). Tai milžiniškas monolitas, kuris yra iškilęs virš žemės 386 m. Senovėje mokslininkai manė, kad tai vulkano šerdis, bet iš tikrųjų jį suformavo vulkaninė lava, išsiveržusi iš po uolienos. Monolitas labai populiarus tarp alpinistų, bet prieš norint išbandyti savo jėgas reikia iš pradžių užsiregistruoti. Aplink visą „bokštą” yra 2 km ilgio takas, kuriuo mes ir pasivaikščiojome. Skubėjome (tiksliau aš skubėjau) kuo greičiau apeiti, nes lanktinuke pamačiau, kad čia labai populiarios mano nemėgstamiausios draugės gyvatės. Taip pat sakoma, kad Velnio bokštas matosi net 160 km atstumu. 1906 m. prezidentas Ruzveltas paskelbė Velnio bokštą pirmuoju nacionaliniu Amerikos monumentu.
Taip užbaigėme savo Neprilausomybės dienos kelionę automobiliu, tikimės kad savo tradiciją galėsime tęsti ir šiais metais visgi pavyks išvykti į dar vieną kelionę po nacionalinius parkus 🙂
