Ruduo buvo ypatingai dėkingas kelionėmis, matyt ne veltui, nes dabar jau tris mėnesius būname namie ir kelionių lėktuvu nenusimato. Tai paskutinis pasakojimas apie keliones iš praėjusių metų.
Kai grįžome iš Formulės 1 lenktynių, tą patį savaitgalį į svečius atvyko Šaro tėvai. Dar būdami varžybose pagalvojome, kad reikėtų kur nors kelioms dienom nuvykti, kadangi lapkričio mėnesį Kolorade visai nėra ką veikti ir jau darosi visai šalta. Tad greit sugalvojome kad reikėtų nuvykti iki Didžiojo kanjono. Aš greit suradau pigius skrydžius (beje po šių skrydžių daugiau nebe skraidome Amerikos pigiomis avialinijomis :D)
Taigi suplanavome trijų nakvynių kelionę: Las Vegasas – Didysis kanjonas – Las Vegasas. Išskridome trečiadienį vakare po darbų ir nakvojome Las Vegase tame pačiame viešbutyje kaip prieš dvejus metus, bet matyt arba mūsų poreikiai truputį pasikeitė arba viešbutis tikrai suprastėjo. Gavome kambarius virš naktinio baro, plius vienas kambarys buvo visiškai nesutvarkytas.
Čia pernakvoję ir pupusryčiavę patraukėme link kanjono, bet prieš tai sustodomi prie Huverio užtvankos. Užtvanka tikrai įspūdingas statinys, kurio aukštis 221 m., ir buvo pradėta statyti 1931 m. ant Arizonos ir Nevados valstijų ribos. Užtvanka naudojama potvynių ir sąnašų kontrolei, hidroelektrinei, žemės ūkio drėkinimui ir vietiniam vandens tiekimui. Įdomus faktas, kad užtvankai pastatyti buvo sunaudota 3,36 mln. kubinių metro betono. Vietovė yra taip pat populiarus turistų lankomas objektas, per metus apsilanko apie 7 mln. lankytojų (nuo Las Vegaso apie pusantros val. kelio). Mes nėjome į jokius turus ir neužsukome į ten esantį muziejų, nes nelabai tam turėjome laiko, o ir įėjimas į vidų ~$10. Beje, prieš įvažiuojant į užtvankos teritoriją yra policijos patikros punktas, kurio aišku pagrindinis tikslas ar neturi ginklų. O prieš įvažiuojant į stovėjimo aikštelę reikia sumokėti ten sėdinčiam žmogui ~$20 už automobilį.
Po pasivaikščiojimo po užtvanką judėjome toliau link savo kelionės tikslo – Didžiojo kanjono. Mes važiavome į kanjono pietinę dalį, iki kurios nuo pramogų miesto yra geros 4 valandos kelio. Vienas pastebėjimas, kad ta kanjono dalis kur yra stiklinis takas nepriklauso Didžiojo najono nacionaliniam parkui, tai vietinių įkurta vieta, todėl ten ir nevažiavome, o pasirinkome ilgesnį kelią iki „tikrojo” kanjono parko.
Trumpai apie kanjoną, visa jo istorija prasidėjo dar prieš du milijardus metų, susiformavus vidinio tarpeklio uolienoms. Prieš 5-6 mln. metų Kolorado upė pradėjo skverbtis žemyn, tik gilindama ir platindama kanjoną, kas beje lėtai vis dar vyksta ir dabar. Kanjonas yra pusantro kilometro gylio, 445 km. ilgio ir 29 km. pločio. Kanjone yra apie 1000 urvų. Didžiojo kanjono nacionalinis parkas yra vienas iš labiausiai lankomų JAV parkų, kasmet čia apsilanko 5,9 mln. turistų. Didžiojo kanjono nacionalinis parkas buvo įkurtas 1919 m., tad kai lankėmes parkas minėjo 100 įkūrimo metines.
Mes apsistojome pačiame parko miestelyje, Kachina name. Išsinuomovome keturvietį kambarį, kurio kaina vienai nakčiai tuo metu buvo $289. Vakarieniavome El Tovar viešbutyje esančiame restorane „El Tovar dining room”, jame pavakarieniauti yra brangu, google.maps žymi $$$$ ir rezervuotis staliuką reikia iš anksto, nes kitaip gali tekti laukti daugiau nei valandą. Maistas buvo visai neblogas, nieko įpūdingo, bet ir tikrai neblogai, valgėme jautienos kepsnius, antienos kulšelę ir aišku aš – vegeterišką variantą. Gaila nepamenu tikslios kainos už vakarienę keturiems, bet suma buvo apie $200.
Taip užbaigėme vakarą, o kitą rytą skubėjome atsikelti anksti ir eiti pasitikti saulės. Saulės pakilimui pasirinkome „Mather point”, vieta tikrai nebloga, jau buvo susirinkusių daug žmonių, tik gaila tas rytas buvo gana debesuotas.
Pasitikę saulę patarukėme ieškoti pusryčių, suradome šalia veikiančią parduotuvę „Market Plaza’oje”, kurioje buvo pusryčių baras, pigi vieta pavalgyti sumuštinio ar košės.
Viską susitvarkę ir susirinkę daiktus nusprendėme truputį „patyrinėti” kanjoną. Nusprendėme eiti „South Kaibab Trail to Cedar Ridge”, šį trail’ą pasirinkome atsižvelgiant į visų norus ir galimybes, trail’as nėra labai sudėtingas, bet ir nelengvas (parko lankstinukas žymi šį taką kaip sudėtingą). Ilgis 2.4 km į vieną pusę, einant į priekį reikia nusileisti žemyn 340 m., o grįžti atgal tuo pačiu taku kylant į viršų. Pakeliui daug gražių vietų, yra net pažymėtas ant tako „Ooh Aah Point”, kur būni apsuptas nesibaigiančių žadą atimančių vaizdų. Beeinant taku sutikome keletą parko reindžerių su mulais žemyn gabenančius įrankius reikalingus tako rekonstrukcijai. Pirmyn atgal su poilsio pertraukėlėmis užtrukome dvi valandas.
Beje pati tako pradžia yra kiek toliau nuo pagrindinio parko miestelio ir ten važiuoja pastoviai nemokami autobusai, ką geriausia ir daryti, nes atvykus prie vietos nėra kur pastatyti automobilio. Mes visgi važiavome patys, bet pasistatyti automobilį pavyko visiškai kitoje vietoje šalia kelio ir iki trail’o pradžios dar teko paeiti apie 10 min.
O čia tokius gražuolius sutikome eidami atgal iki mašinos.
Po pasivaikščiojimo, užsukome į lankytojų centrą ir dar truputėlį pasivaikščiojome palei kanjono kraštą. Aišku vienos dienos čia neužtenka, reikėtų pabūti minimum dvi naktis ir aišku būtų įdomu aplankyti šiaurinę kanjono dalį.
Po kanjono važiavome atgal į Las Vegasą, pasivaikščiojome po garsųjį „The Strip”, pažiūrėjome Bellagio fontanų pasirodymą, mes su Šaru aišku truputį palošėmė kazino, nes be to nebūtų tikras apsilankymas Las Vegase. Ir šeštadienio rytą grįžome į Denverį.
