Abukartu Logotipas

#68 Yellowstone Nacionalinis Parkas

The Grand Prismatic

Pratęsiame paskutinę mūsų praėjusių metų išvyką į Grand Tetons ir Yellowstone nacionalinius parkus, apie kuriuos taip ir nepabaigėme pasakoti pirmąjame įraše. Taigi antra dalis apie Yellowstone Nacionalinį Parką.

Po kelių dienų Didžiuosiuose Titonuose, patraukėme į Yellowstone. Nuo pastarojo parko ne taip ir toli tik porą valandų kelio. Planas buvo praleisti ten 4 naktis. 

Įdomiausios turėjo būti pirmosios dvi naktys, kadangi nusprendėme stovyklauti su palapine. Tai buvo mūsų pirmoji stovyklavimo išvyka Amerikoje. 

Gauti laisvų vietų stovyklavimui nebuvo paprasta, nes Covid’o laikai ir atrodo, kad tikrai visi amerikiečiai šiuo metu stovyklavo. Laisvų vietų pavyko rasti Grant stovyklavietėje. Beje, vietą rezervavome prieš gerą mėnesį. Vienos nakties nakvynės kaina $32. Į kainą įeina palapinės vieta, prie kurios šalia yra medinis stalas, bei speciali laužo/griliaus vieta ir parkavimo vieta automobiliui. Aišku, prie kiekvienos stovyklavietės yra didžiulės geležinės dėžės laikyti maistui nuo vietinių meškų. Mūsų vieta buvo visai patogi, nes tualetai buvo visai netoliese, o ir aplinkiniai kaimynai visi buvo ramūs, dauguma šeimynos su mažais vaikais. 

Pirmoji Diena Parke

Pirmąją dieną neturėjome jokių planų, tik ramiai pasisėdėti prie laužo ir susiplanuoti ateinančias dienas. Visai pamiršome, kad parkuose dažniausiai nebūna jokio interneto ar mobilaus ryšio, tad jokių žygio planų sukurti nepavyko. Gal ir gerai, galėjome paslėpti telefonus į šalį ir tiesiog ramiai pasibūti gamtoje. Mūsų stovyklavimas buvo minimalistiniu stiliumi, tai suvokėme pamatę kaip stovyklauja kiti žmonės (kai dviem dienom atsiveža kone visą virtuvę). Mes prieš kelionę įsigijome palapinę, miegmaišius ir pripučiamus čiužinukus pasitiesti palapinėje. Maisto gaminimui neskyrėme daug dėmesio, nes tai mums nebuvo pagrindinis dalykas. Turėjome mažą kelioninę dujinę krosnelę ir mini puoduką, kuriame pasišildydavome vandens arbatai arba specialiam stovyklavimo maistui. Tai sauso maisto maišeliai, kuriuos užpylus karštu vandeniu, po dvidešimties minučių galima skanauti visai padorią vakarienę.

Man pagrindinis dalykas prie laužo yra zefyrų kepimas ir iš jų darytis sausasinių sumuštinius (angliškai vadinami „Smores”), tai šitų priemonių irgi nepamiršome. Tiesa, pirmoji naktis palapinėje buvo nelabai kokia. Naktį temperatūra nukrito iki 3 laipsnių, buvo ganėtinai šalta, o ir nubusdavome nuo kiekvieno šnabždesio. Miego trūkumas tikrai nesutrukdė taigi kitą rytą anksti pakilę iš savo palapinės patraukėme apžiūrėti parko. 

Zefyrai ant laužo

Palapine Yellowstone parke

Antroji diena ir Old Faithful geizeris

Šios dienos pagrindinis tikslas buvo „Upper Geyser Basin”.  Šioje teritorijoje yra dauguma visų parko geizerių, pasaulyje yra tik keturios kitos vietos kur galima pamatyti geizerius (Kamčiatka, Čilė, Naujoji Zelandija, Islandija).  Parko reindžeriai kasdien nuspėja penkių pagrindinių geizerių išsiveržimo laikus. Pats pagrindinis yra Old Faithful, jis yra pats didžiausias ir aplink geizerio teritoriją yra padaryti suoliukai, kad galėtum iš anksto užsiimti vietą ir laukti išsiveržimo. Jo pasižiūrėti susirenka minios žmonių. Gilieji geizerio vandenys gali įšilti net iki 93 laipsnių karščio. Truputis faktų, Old Faithful dažniausiai išsiveržiantis geizeris parke. Jis išsiveržia vidutiniškai kas pusantros valandos. Išsiveržimas trunka nuo 1.5 min. iki 5 minučių ir išmeta nuo 14 000 iki 32 000 litrų verdančio vandens. Jo karštieji fontanai gali siekti net 55 metrus.

Geizeris

Praleidome kelias valandas kol apvaikščiojome visą teritoriją, užlipome į apžvalgos aikštelę, nuo kurios galima stebėti didžiąją dalį teritorijos. Spėjome dar pamatyti kelių kitų mažesnių geizerių išsiveržimus.

geizeriai

geizeriai

Pakeliui į stovyklavietę dar sustojome prie West Thumb. Tai yra dar vienas geizerių baseinas, prie pat Yellowstone ežero. Sakoma, kad ežeras susiformavo išsiveržus ugnikalniui prieš daugiau nei 150 000 metų.

West Thumb

Praleidome dar vieną ramų vakarą prie laužo. Kadangi parke visiškai nebuvo ryšio, tai teko nusipirkti popierinį žemėlapį ir taip susideliojome kitos dienos planus. Norėjome išeiti bent į trumpą žygį, bet parke nėra labai ilgų takų. Nusprendėme, kad bandysime eiti pagal parke esančio kanjono šiaurinį pakraštį.

Trečioji diena

Taigi trečioji diena buvo skirta Yellowstone parko Didžiajam Kanjonui. Kanjono visos spalvos ir formos labai gerai parodo parko geologinę istoriją. Kanjonas yra daugiau nei 305 m. gylio ir 32 km. ilgio. Yra viršutinysis krioklys (Upper Falls) ir žemesnysis krioklys (Lower Falls). Žygiui pasirinkome šiaurinę pusę, į vieną pusę beveik 5 km, ir pakeliui stojome į visas apžvalgos aikšteles. Mūsų tikslas buvo nueiti iki „Inspiration Point” ir grįžti atgal. Tiesa šis mūsų žygis nebuvo labai įdomus, kadangi į kiekvieną apžvalgos aikštelę gali privažiuoti automobiliu ir plius takas kai kuriose vietose buvo uždarytas, tad teko eiti keliu. Pabaigę savo pasivaikščiojimą dar nuvažiavome pažiūrėti kanjono nuo pietinės dalies. Nuo čia esančio „Artist Point” atsivėrė pats geriausias kanjono vaizdas.

Yellowstone Kanjonas

Grįžtant atgal sustojome prie Purvo vulkano „Mud Volcano”.  Vos tik išlipus iš automobilio pasitinka aitrus supuvusių kiaušinių kvapas arba tiksliau sakant sieros kvapas.

Visai šalia, kitoje pusėje kelio, yra Sulphur Caldron (Sieros katilas), tai rūgščiausios versmės visame parke. Jų pH yra apytiksliai 1-2, kas prilygsta automobilio akumuliatoriaus rūgštims. Smagus faktas, žmogaus skrandžio sultys turi tokį pat pH 😀 

Kadangi mūsų stovyklavimo laikas baigėsi, nuo šios dienos turėjome rezervavę dvi nakvynes West Yellowstone kaimelyje. Praėjusiam įraše minėjome, kad buvo pasilikę plius vieną laisvą dieną , tad šį vakarą nusprendėme, kad pasiliksime Yellowstone parke dar vieną papildomą naktį. Laimei tas viešbutis turėjo laisvų vietų ir leido mums pratęsti rezervaciją. Apsistojome „Moose Creek Inn”, man tai atrodė iš viso pasirinkimo vienas padoresnių variantų, trys naktys kainavo ~$600. 

Ketvirtoji diena ir Grand Prismatic

Ketvirtą dieną norėjome aplankyti Midway geizerių baseiną, nes ten yra garsusis Grand Prismatic. Tai yra didžiausias karštasis šaltinis JAV ir trečias visame pasaulyje. Deja, ne vieni mes jį norėjome pamatyti ir buvo didžiulė automobilių eilė prie įvažiavimo į stovėjimo aikštelę, pralaukus pusvalandį, mūsų kantrybė baigėsi ir išvažiavome apžiūrėti aplink esančių versmių. Apsilankėme Norris geizerių baseine, Fountain Paint Pot teritorijoje. Tiesa iš čia nieko daug negaliu papasakoti, nes tai buvo jau mūsų ketvirta diena parke ir viskas pradėjo atrodyti panašu ir tiesa sakant net truputį pabosti. Popiet pagaliau sugrįžome į Grand Prismatic, apėjome visą versmę aplink ir paėjus šiek tiek nuošaliau „Fairy Falls” taku, ant kalnelio padaryta maža apžvalgos aikštele. Beje, veliau sutikta šeimyna pasakojo, kad būtent čia sutiko mešką. 

The Grand Prismatic

Penktoji diena

Taigi, kad jau pasilikome dar vienai dieną, paskutinę penktą dieną sugalvojome aplankyti toliausiai esantį parko tašką – Mamutų karštąsias versmes. Čia visai smagiai pasivaikščiojome gerą valandėlę, kol apžiūrėjome visas teritorijoje esančias karštųjų versmių terasas. Visos karštosios versmės čia yra neaktyvios. Įdomus faktas, kad čia taip pat kadaise, tiksliau įkūrus Yellowstone Nacionalinį Parką  1872 m., buvo žmonių kurie nenorėjo prisidėti prie šios nuostabios gamtos saugojimo, tad į pagalbą buvo pasitelkta kariuomenė. Taip buvo pastatytas Fort Yellowstone. Dar įdomu, kad Mammoth yra ne tik versmių terasos, bet tai oficialus miestelis, kuriame gyvena virš 200 žmonių.

Mammoth Springs

Vienas iš mūsų tikslų šiame parke buvo pamatyti daug gyvūnijos, o svarbiausia mešką (iš saugaus atstumo, kuris yra 100 (91 metrų) jardų). Teko skaityti, kad gyvūnijai stebėti yra puikus Lamar slėnis, nes jis yra gerokai nuošaliau nuo pagrindinių lankytinų objektų yra čia būna mažiau žmonių. Na ir ką gi, pakeliui į slėnį, pamatėme pievomis sliūkinančią rudąją mešką. Tiesą sakant, buvo neįmanoma nepamatyti, nes kelkraštyje stovėjo daug automobilių. Pačiame slėnyje daugiau meškų nematėme, tik didžiules bandas bizonų.

Rudoji Meška Yellowstone parke

Elnias

Trumpai apibendrinant apsilankymą Yelloswtone, mums 5 dienų buvo gal šiek tiek per daug, viskas tiesiog pradėjo pabosti, plius minios žmonių ir Covid situacija, kartais vertė jaustis nesaugiai. Grant stovyklavietė buvo tikrai super. Didžiausias nusivylimas buvo apsistojimas West Yellowstone miestelyje, mums ten labai nepatiko. Parko ribos yra milžiniškos, kartais nuvažiuoti nuo vietos iki kitos gali užtrukti porą valandų, tad planuojant apsilankymą, į atstumus reikia būtinai atkreipti dėmesį. Dauguma visur galima kaip ir apvažiuoti ratais, bet kai mes lankėmės buvo dėl kelio remontų uždaryta kelio atkarpa „Tower-Roosevelt –  Grand Canyon”, tai tik prailgino važinėjimų laiką. Taip pat buvo uždaryta ir Tower-Roosevelt vietovė, kur girdėjome yra labai gražus krioklys. Aišku, dėl Covid neveikė dauguma maisto vietų, kai kurios apgyvendinimo įstaigos ir informacijos centrai.

Neprisimenu kurią dieną, bet užsukome trumpam į Lake Village. Vos įvažiavus čia pasitinka Yellowstone ežero viešbutis, esantis ant pačio kranto. Viešbutis pastatytas Kolonijinio atgimimo architektūros laikotarpiu ir nuo 2015 m. įtrauktas į JAV  istorinio paveldo sąrašą. Visas tas vaizdas dvelkia didžiule ramuma ir akimirkai priminė lyg kadrą iš filmo. Čia taip pat yra ir daugiau vietų apsistoti ir vietoj West Yellowstone kaimo tikrai būtume geriau užsirezervavę nakvynę čia.

Craters of the Moon

Mūsų kelionė čia dar nesibaigė, turėjome likusių dar porą naktų. Viskas kaip ir buvo suplanuota, turėjome pakeliui namo stoti nakvynei viename mažame Vajomingo valstijos kaimelyje. Tačiau gerokai atsikandę amerikietiškų kaimelių, pagalvojome, kad geriau vietoje to prailginsime važiavimo laiką namo ir paskutinę kelionės naktį praleisime Salt Lake City. Bet prieš tai turėjome užsukti į Idaho valstiją.

Planuojant kelionę, pagalvojau, kad jei jau būsime šalia Idaho, tai reikia surasti ką galima įdomesnio pamatyti grįžtant iš Yellow Stone parko. Radau Craters of the Moon nacionalinį paminklą ir draustinį. Čia žemės paviršius tikrai atrodo kaip mėnulyje, tik yra susiformavęs, ne dėl meteoritų, o dėl vulkaninės veiklos. Visa lava susiformavusi ne iš vieno vulkano, o iš serijos gilių įtrūkimų, kitaip žinomų kaip Great Rift. Vienas paskutiniųjų išsiveržimų vyko prieš ~2 000 metų, bet mokslininkai neatmeta galimybės, kad tai gali vėl bet kuriuo metu pasikartoti.

Craters of the moon

Visas pagrindines šio parko vietas galima apvažiuoti 11 km. ilgio ratu, sustojant tam skirtose vietose, kur galima pasivaikščioti ir apžiūrėti vulkaninius darinius. Viskam apžiūrėti dviejų valandų tikrai pakankamai, nebent norisi išeiti į ilgesnį Wilderness Trail žygį.  Mes paėjome tik vienu Tree Molds pusantro km. ilgio taku, kurio pabaigoje prieini lavos nudegintas medžių liekanas. Taip pat, šio nacionalinio paminklo teritorijoje yra urvai, į kuriuos patekti reikia gauti leidimą lankytojų centre, tas būtų visai įdomu, deja dėl Covid’o uolos buvo uždarytos.

Įdomus faktas, kad čia 1969 m. NASA astronautai besiruošdami Apollo misijai, mokėsi vulkaninės geologijos pagrindus.

Teritorija taip pat priklauso Tarptautiniam Tamsaus Dangaus Parkui. Taigi mes sugalvojome pasilikti iki išnaktų ir eiti fotografuoti dangaus bei paukščių tako. Teko palaukti keletą valandų, tad ką mes padarėme, tiesiog susimokėjome pinigus už stovyklavietę ir ten ilsėjomės, paskaitėme knygas ir pavakarieniavome. Kai sutemo, ir atėjus laikui kada paukščių takas geriausiai matosi (tą žinojome SkyGuide programėlės pagalba), išsiruošėme į fotosesiją. Fotografavimui pasirinkome aukščiausią tašką draustinyje „Inferno Cove”, pasiėmėme savo stovyklavimo kėdutes ir valandą su žibintuvėliais ant kalvos gaudėme žvaigždžių nuotraukas. Rezultatas visai pavyko ir apsilankymas Moon of The Craters paminkle buvo vienas smagiausių prisiminimų iš kelionės.

Naktinis Dangus Craters of the Moon parke

Salt Lake City

Ir mūsų neplanuotas paskutinis sustojimas Salt Lake City’je. Radome visai gerą viešbutį miesto centre ir dar spėjome aplankyti vieną vietą, kuri mano norų sąraše buvo jau kelis metus. Apsilankėme Bonneville druskos lygumose. Tai 300 000 akrų dydžio druskos dykuma. Druskos storis vietomis gali siekti nuo kelių centimetrų iki 1.5 m storio. Tuo pačiu tai ne tik gražūs vaizdai bet ir tarptautinė lenktynių trasa, kurioje 1970 m. buvo užfiksuotas 630 mph (1013.9 km/h) greičio rekordas.

Pasidarėme trumpą fotosesiją, beje buvo labai karšta. Automobilio termometras rodė 37 laipsnius karščio. Kelių savaičių įdegį gavau per vieną valandą. 

Grįžę į miestą aplankėme keletą barų ir sekmadienio rytą išskubėjome namo, nes laukė devynių valandų kelionė. 

Nekantraudami laukiame kitų išvykų į JAV Nacionalinius Parkus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.