Po kelių mėnesių pertraukos grįžtame su savo istorijomis. Visi politiniai įvykiai JAV, bei COVID situacija atėmė visą mūsų dėmesį, o aš Erika, vėl pradėjau dirbti parduotuvėje. Tuo pačiu dėl viruso niekur nebuvome išvykę po mūsų paskutinio įrašo. Labai pasiilgome kelionių, pagalvojome, kad mūsų paskutinis skrydis buvo praėjusių metų vasarį (lygiai prieš metus).
Bandome džiaugtis visais Kolorado teikiamais malonumais, t.y. prasidėjusiu slidinėjimo sezonu. Ta proga prieš porą savaičių kelioms dienoms išvykome į prabangųjį Aspen’ą.
Apsistojome Snowmass kaimelyje, penkiolika minučių kelio nuo Aspeno, kadangi čia apsistoti dar neleidžia mūsų piniginės 😀 Išsinuomojome 4-ių miegamųjų namą, kadangi vykome su keliais draugais. Pačio namo vieta buvo tobula, su nuostabiais kalnų vaizdais, taip pat kiekvienas iš mūsų turėjome po atskirus kambarius ir vonias. Namas buvo su didžiuliu valgomuoju ir su židiniu bei virtuve. Apsistojome čia keturias dienas, mums dviems nuoma buvo nei daug nei mažai (turint omeny kur lankėmės) $1400.
Aspeno apygarda visame Kolorade turi daugiausiai naujų viruso atvejų, kadangi ten atvyksta minios žmonių. Todėl yra keletas taisyklių prieš apsilankyt toje apygardoje su nakvyne: visi apsilankiusieji turi pasidaryti COVID testą, taip pat supildyti klausimyną apie apsilankymą. Visų mūsų testai buvo neigiami.
Atvykome ketvirtadienio naktį, pasisėdėję kiek ilgiau tik paryčiais patraukėme miegoti. Penktadienį draugai buvo užsisakę sniego motociklų turą, o mes su Šaru norėjome pirmą kartą išbandyti sniegbačius (snowshoes). Sniegbačių esmė padėti eiti per gilų sniegą, nesusmigti ir nepridaryti taip vadinamų „potholes” t.y. skylių sniege. Viena vietinė kolegė kuri yra iškopinėjusi visus didžiausius Kolorado kalnus, rekomendavo vieną vietą mūsų žygiai su sniegbačiais – Aschroft, buvusį kalnakasybos miestelį. Galvojome kad ten nuvykus rasime senus apleistus rastinius namus ir laukus tinkamus mūsų žygiams, bet ten dabar yra įsikūręs lygumų slidinėjimo centras. Taigi reikėjo bilieto ir dažniausiai netgi prašo rezervacijos. Visos dienos bilietas $25, kadangi mes atvažiavome tik 12 valandą dienos, tai pusės dienos bilietas buvo $15. Visoje teritorijoje buvo vienas takas skirtas sniegbačiams, o po to pabaigoje trasa susijungia su slidininkų taku. Buvo labai graži saulėta diena, tiesa kažkaip netapome sniegbačių fanais, bet aišku kai lipi žiemą į kalną, jie kartais gali būti labai naudingi ir netgi privalomi, kad nereikėtų klampoti per sniegą iki kelių.
Šeštadienį buvo slidinėjimo diena. Visi kartu su draugais praleidome dieną ant kalno. Kas slidinėjo, kas pasiėmė papildomas pamokas. Aš vienintelė prisijungiau tik per pietus, kadangi man dažniausiai užtenka kelių valandų slidinėjimo, o ir bilieto kaina buvo „oho”, ne veltui Aspenas. Visos dienos slidinėjimo bilietas $194, o pusės dienos $130. Mes turime viso sezono pasą, bet Aspenas į mūsų pasą neįeina, tad pusė dienos buvo per akis. Minusas tas, kad nėra kelių dienų bilieto, jei nori slidinėti antrą dieną vėl turi mokėti visus $194. Į Aspeno slidinėjimo kurortą įeina net keturi kalnai Aspenas, Snowmass, Aspen Highlands ir Buttermilk (kur vyksta X-Games). Visur galioja tas pats vienas bilietas, tik Aspene nėra visiškai žalių trasų, todėl visą laiką praleidome visi Snowmass.
Vakare mūsų draugai išvažiavo į karštųjų versmių (Glenwood Hot Springs) baseiną, pailsinti savo raumenis. Mes su Šaru nusprendėme geriau pasilikti miestelyje ir suradome jaukų mažą restoranėlį „Bear Den” vakarienei, kuris beje ryte būna kavos vieta, o vakare restoranas (rekomenduojame). Meniu sudaro vos keli patiekalai, bet yra veganiškas pasirinkimas. Pavakarieniavus buvome pavaišinti jų gamintu desertu.
Sekmadienį mūsų draugai vėl slidinėjo, o mes truputį pasivaikščiojome po Aspeną, apsilankėme šiuolaikinio meno muziejuje „Aspen Art Musiem”.
Seniai, kai dar net negyvenome Kolorado valstijoje, pravažinėjome Aspeną, ir grįžinėjome į oro uostą ne greitkeliu, bet vienu kalnų keliu „Independance Pass”. Vaizdai kaip visada labai gražūs, bet kelias vietomis labai siauras (šią vasarą net viena mašina nuslydo žemyn) ir būna atidarytas tik vasarą, o žiemą tuo keliu galima slidinėti, eit pasivaikščioti ar važinėtis sniego motociklais. Mes labai norėjome kelias valandas pasivaikščioti, sutikome labai daug žmonių. Dauguma jų ateina pavedžioti šunis. Priėję vieną mišką pamatėme, kad yra mažas tiltelis ir takas vedantis iki vieno kalnų ežero (Weller Lake). Aišku, mes ten ir nuėjome, buvo labai smagu ten pasibūti vieniems, prie vidury miškų esančio ežero, o dar tuo pačiu metu pradėjo snigti. Per tris valandas suvaikščiojome gerus 10 km.
Pirmadienį visi turėjome važiuoti namo. Draugai buvo labai ankstyvi, nes skubėjo į oro uostą. Mes su Šaru neskubėdami papusryčiavome ir pakeliui namo dar užsukome paslidinėti į Beaver Creek kurortą. Čia lankėmės pirmą kartą, bet pakolkas iš visų Kolorado kurortų tai vienas mano mėgstamiausių. Užkilus ant pačio kalno viršūnės yra nemažai žalių, plačių trasų, kas yra tobula man. Planuojame antrą apsilankymą šiame kurorte šią savaitę. Jei nepakliūni į kamščius, tai nuo mūsų namų gaunasi šiek tiek mažiau nei dvi valandos kelio.
Po visų tokių „izoliuotų” metų, ilgasis savaitgalis su keliais draugais buvo tikra atgaiva. Skaičiuojame dienas iki kitų mūsų išvykų. Vieną vakarą susėdę kartu pagalvojome, kad pagaliau reikia kažkur išvykti, tad kitą savaitę skrendame į Kaliforniją! Aišku planuose turime apsilankyti tokiose vietose, kur dar nesame buvę, bet apie tai kitą kartą.
