#71 Kopimas į Pico de Orizaba

Jau kurį laiką pasvajodome apie žiemos praleidimą šiltuose kraštuose. Šį kartą tas pasvajojimas pasirodė labai realistiškas kadangi mūsų buto sutartis pasibaigė prieš prasidedant žiemai. Tai taip ir sugalvojome jog reikėtų susikrauti daiktus ir praleisti kelis mėnesius Meksikoje.

Kai sugalvojome važiuoti į Meksiką, apie savo planus papasakojau keliems kolegoms ir vienas iš jų prasitarė, jog labai norėtų užlipti į Pico de Orizaba. Tiesą sakant, iki to net nebuvau pagalvojus, kad Meksikoje yra tokių aukštų kalnų. Pamaniau, kad gal visai būtų nieko, pasiūliau Šarui ir nusprendėme, kad reikia bandyti.

Idėja kilo liepos mėnesį, tad nuo tada pradėjome daryti paieškas apie įrangą, patį kalną. Abu mėgstame kalnus ir esame nemažai jų įveikę JAV, tačiau šis turėjo būti truputį kitoks, labiau kaip mini ekspedicija, o ne paprastas žygis. Neturėjome pakankamai reikiamos įrangos, tad pasidarėme sąrašą ir pradėjome pirkti trūkstamus daiktus. Gerai, kad dirbau labai didelėje JAV turizmo įrangos kompanijoje „REI”, kas padėjo viską įsigyti žymiai pigiau.

Įranga

Apie įrangą tikriausiai būtų galima padaryti atskirą post’ą. Svarbiausias dalykas ko reikėjo tai kalnų batų, ant kurių būtų galima užsidėti „crampons’us” (alpinizmo kates). Nusipirkome La Sportiva batus, kas šiek tiek domisi, žino, kad La Sportiva labai populiari itališka kalnų mylėtojų kompanija. Pasirinkome Nepal Cube moteriškus, jie šiek tiek lengvesni ir tradicinius Nepal batus. Kitas svarbus dalykas buvo crampons’ai, tiesą sakant, juos gali duoti gidai, bet norėjome turėti savo, juolab kai įsigijome su nuolaida. Su kolegos pagalba, tiek sau, tiek Šarui išsirinkome Petzl kompanijos universalias Sarken alpinizmo kates. Taip pat pirkome apraišus, kad būtų kaip susirišti virve.

Vienas labai svarbus dalykas, bent jau man, nes aš visada šąlu, tai buvo geros pirštinės. Turėjome tris skirtingas rūšis pirštinių, labai plonas, pačiai pradžiai ir vaikštant prie stovyklavietės, vidutinio storumo ir orui atsparias, truputį pašiltintas, geros truputį palipus aukščiui. Esant labai šaltoms ir vėjuotoms sąlygoms, arba kai pavyzdžiui sustoji pertraukai nusipirkome geras, storas kalnų pirstines. Abu nusipirkome OR kompanijos Alti-II pirštines su GORE-TEX medžiaga. Mano brangiausios kada turėtos pirštinės, bet mūsų tikrai nenuvylė ir labai padėjo, kai pradėjome jausti šąlančius pirštus. Pirštinės yra iš dviejų sluoksnių, kuriuos gali dėvėti atskirai, vadinamas „shell’as”, kuris apsaugo nuo vėjo ir kritulių ir vidinis – pūkinės pirštinės.

Teko įsigyti ir naują porą kelnių, kurios taip pat apsaugo nuo vėjo, yra šiek storesnės. Mūsų abiejų pasirinkimas buvo kanadiečių Arc’teryx kompanija, kuri niekada nenuvilia savo kokybe. Mano kelnės buvo šiek tiek plonesnės Gamma SL, o Šaras žygio metu dėvėjo storesnes Gamma AR.

Taip pat savo ekspedicijoje naudojome šiuos Arc’teryc produktus: lietaus striukes Zeta LT abu, as naudojau kaip striukę su sintetiniu pašiltinimu, pradedant žygį (striukės modelis Proton FL). Labai džiaugiuosi, kad nusprendžiau pradėti eiti būtent su šia striuke, nors lauke ir buvo minusas. Abu nusipirkome šiltas pūkes „emergency” striukes, jos naudojamos paprasčiausiai sustojus pertraukai, ar užlipus ant kalno viršūnes, taip pat nutikus nelaimei. Mums jos labai pravertė.

Šalmai viso žygio metu yra privalomi, jei neturi, duoda gidai, bet mes turėjome savo iš senesnių žygių. Ir tokie elementarūs dalykai kaip kelios poros vilnonių kalnų kojinių, keli komplektai vilnonių termo apatinių, lengvi „fleec’ai”, šiltos kepurės, buff’ai veidui ir kaklui uždengti, ėjimo lazdos, kuprinės, apsauga nuo saulės, užkandžiai, keli energetiniai geliai ir po 2L vandens (beje, neišgėrėme viso, o vienas butelis netyčia gražiai nuriedėjo visu ledynu žemyn).

Dar vienas svarbus dalykas, tai akiniai nuo saulės. Turėjome specialius „ledyno akinius nuo saulės”, kurie uždengia taip pat akių kraštus, nes nesaugant akių, galima tikrai jas „sudeginti” per tokį žygį. Yra kitas paprastas variantas be specialių akinių, tai slidinėjimo akiniai, ką ir naudojo Šaras, nes „specialiuosius ledyno” akinius kažkur pametė per kraustymusis.

Ugnikalnis Pico de Orizaba

Taigi kuo ypatingas šis kalnas.  Pico de Orizaba yra strato vulkaninės kilmės kalnas, aukščiausias visoje Meksikoje, kitaip dar žinomas kaip Citlaltépetl (citlalli (žvaigždė) ir tepētl (kalnas)). Pico de Orizaba aukštis 5,636 m. (18491 ft). Kalnas yra 3 pagal aukštį visoje Šiaurės Amerikoje ir aukščiausia vulkaninės kilmės viršūnė. Pico de Orizaba dengia didžiausias ir paskutinis išlikęs ledynas Meksikoje, Gran Glacier Norte. Šio ledyno besiformuojančios upės yra vandens šaltinis net 31 Meksikos savivaldybei. Gaila, bet dėl besikeičiančio klimato, mokslininkų prognozėmis, ledynas gali išnykti per keletą metų.

Ugnikalnis paskutinį kartą buvo išsiveržęs 1846 m., o po poros metų buvo pirmas kartas kai į kalną užlipo du amerikiečių kareiviai.

2015 m. dėl tirpstančio ledyno buvo rastos net 4 mumijos. Manoma, kad tai buvo trys alpinistai žuvę per 1959 m. sniego laviną, kuriuos atpažino draugas. Viena mumija buvo rasta kiek vėliau tais pačiais metais, tačiau žuvęs žmogus dėvėjo kostiumą ir jo tapatybė niekad nebuvo nustatyta. Galvojoma, kad tai žmogus iš 1990 m. įvykusios lėktuvo katastrofos ant kalno.

Pasiruošimas

Žiūrėjome daug video, skaitėme straipsnių apie patį žygį ir kaip geriau viską daryti. Išsiaiškinome, kad kaime Tlachicuca, esančiame šalia kalno, yra pagrinde dvi šeimos, kurios jau dešimtis metų organizuoja žygius į Orizabą. Taip pat teikia nakvynės ir transportavimo paslaugas. Mes pasirinkome Canchola šeimyną. Susisiekiame su jais el. paštu su savo datomis kada norėtume lipti. Gavome greitą atsakymą: „Ok, perveskite depositą ir jūsų vietos rezervuotos”. Planas buvo toks: 2 nakvynės pas šeimininkę ir viena nakvynė prieš žygį kalnų trobelėje. Kaina $595 žmogui, bet nusprendėme, kad norėtume praleisti papildomą naktį kalnų trobelėje, dėl ilgesnės aklimatizacijos, todėl prie kainos prisidėjo $100 žmogui. Į kainą įtrauktos 4 nakvynės, transportas iki kalnų trobelės, gidas, maistas ir reikiama įranga, kaip šalmai, ledo kirviai ir crampons’ai. 

Fizinis pasiruošimas

Jeigu pradedi nuo nulio, reikėtų gerų trijų mėnesių treniruočių. Mes Niujorke dalyvavome pusė maratono varžybose ir kelius mėnesius pastoviai bėgiodavome, plius eidavome į laipiojimo sales. Galbūt tik truputį apsileidome prieš pat išsikraustant, nes buvo krūvos reikalų.

Taip pat, Erika beveik pusmetį lankėsi pas fizioterapeutus, dėl „bėgiko kelio”. Sesijų metu atlikdavo įvairius tempimo, kojų, pilvo preso ir nugaros pratimus.

Kai jau atvykome į Meksiką, Playa del Carmen, išsinuomove butą kuriame taip pat buvo bendro naudojimo sporto salė. Buvo likęs lygiai mėnuo iki planuoto žygio. Mankštindavomės 5-6 dienas, pakaitomis jėgos pratimai su ėjimu ant bėgimo takelio su didžiausiu pakilimo laipsniu.

Taip pat, nerimavome dėl prisitaikymo prie aukščio, nes niekad nesame buvę 5 km. aukštyje. Todėl prieš išskrendant į Meksiką, praleidome visą savaitę Kolorade, aukščiausiame kalnų miestelyje Leadville, kuris yra 3,049 km aukštyje.

Atvykimas į Orizaba

Konkrečias dienas, kada vykstame prie kalno nusprendėme tik būdami Meksikoje. Nusprendėme, kad visgi darysime dar vieną aklimatizacijos žygį prieš kopimą į Orizabą.

Mūsų planuotas lipimas į Orizabą turėjo būti gruodžio 17 d. šeštadienį. Nusipirkome skrydžio bilietus Kankunas – Meksiko miestas gruodžio 12 d. antradienį. Tik nusileidus oro uoste, ėjome ieškoti ADO autobusų su kuriais turėjome dar trijų valandų kelionę iki Puebla miesto. Čia apsistojome dviems naktims, nes mūsų pasirinktas aklimatizacinis žygis buvo į La Malinche kalną, 4,461 km. aukščio, šalia Puebla miesto.

Užsisakėme gidą per „Unlimited Experiences” kompaniją. La Malinche nėra sudėtingas kalnas, panašus į tai ką, mes esam pripratę lipti Kolorade, bet jis buvo Nacionaliniame parke už geros valandos nuo miesto, todėl pagalvojome, kad gidas, kuris mūsų atvažiuoja pasiimti, būtų visai naudinga. Taigi sekančią dieną, 6 ryto, prie viešbučio mūsų jau laukė gidas Ariel.

Žygį pradėjome 8 ryto ir baigėme po 3 popiet. Visas žygio laikas su pertraukomis truko apie septynias valandas. Sakyčiau, kad tik dieną prieš atvykus nuo jūros lygio, buvo labai geras rezultatas. Aišku, aukščio poveikis tikrai jautėsi. Pirmą pusvalandį aš jaučiausi truputį apsvaigusi, pradėjo skaudėti galvą, o kai pradėjome artėti prie kalno viršūnės ir turėjome pereiti vadinamąją „Sand” dalį, atrodė širdis tikrai išsprogs lauk. Atsigavome, kai pradėjome lipti į pačią viršūnę, kuomet prasidėjo vadinamasis „scrambling” (lipimas keturiomis per uolas ir akmenis), mūsų mėgstamiausia dalis. Pasiekę viršūnę, galėjome pasigrožėti Pico de Orizaba vaizdais.

 

Kalno papėdėje gyvena didelė grupė laukinių šunų, kurie dažnai tiesiog kartu su žmonėmis užlipa iki pat viršūnės. Vienas rudis, visą laiką kartu buvo su mumis. Kadangi gidas Ariel čia lankosi labai dažnai, pakeliui sustojome nupirkti didelį maišą maisto, o po žygio davėme šunims vandens. Du keturkojai draugai, kurie užlipo su mumis iki pat viršūnės, buvo papildomai apdovanoti gabaliukais mėsos ir riešutų sviesto sausainiu.

Pirmą kartą laisvėje pamatėme mažiausius pasaulio paukščius – kolibrius. Gaila jie tokie maži ir vikrūs, kad net nespėjome nufotografuoti.

Tai buvo smagus žygis. Man tik po jo, aišku, labai skaudėjo kojų raumenis, nepaisant visų masažų, tempimo pratimų ir kremų. Taip pat dar žygio metu užsidirbau neblogą mėlynę. Griūdama suplėšiau kelnes, bet mums taip kartais pasitaiko. 🙂

Atvykimas į Tlachichuca

Vakare pailsėję, pavakarieniavę, praleidome paskutinę naktį Puebla mieste ir kitą dieną, sėdome į autobusą vežantį iki Tlachichuca miestelio. Tlachichuca yra mažas kaimas Pico de Orizaba papėdėje. Visas veiksmas kaime vyksta apie Pico de Orizaba turizmą.

Kelionė autobusu labai užtruko. Stojome kone šimtą kartų, išleisti ir paimti naujus pakeleivius. Kaskart sustojus autobusui, stebėjome, kad kas netyčia nenugvelbtų mūsų tašių su visa įranga, nes teko skaityti, kad tai karts nuo karto pasitaiko. Visa kelionė autobusu užtruko tris apie valandas.

Vos atvykus iki viešbučio mus pasitiko Maribel, namų šeimininkė ir visų reikalų organizatorė. Labai smagi ir draugiška moteris, beje vienintelė gerai šnekanti angliškai. Pasirodo, kurį laiką ji taip pat gyveno Kolorado valstijoje. Buvome iškart pavalgydinti, aš net gavau vegetariškus patiekalus. Po vakarienės prisėdome visi trys pasikalbėti apie mūsų kopimo planą. Maribel perspėjo, kad savaitgalį atvažiuoja pora šimtų žmonių norinčių užlipti į kalną ir geriau nelaukti dvi naktis, kaip norėjome, bet lipti tą pačią naktį, kai atvažiuosime į kalno trobelę. 

 

Turėjome visą naktį apsvarstymams. Ryte papusryčiavome ir su Maribel pagalbininkais išvažiavome į kalnų trobelę. Nuo Tlachichuca kaimo kalnas labai gerai matosi, tačiau iki kalnų trobelės visvien reikia važiuoti dvi valandas. Kelias tikrai labai nekoks, daug milžiniškų duobių ir be aukštos didelės mašinos būtų nepravažiuojamas.

Atvykus į Pico de Orizaba parko teritoriją, yra punktas, kur turi užsiregistruoti, bet jokių leidimų ir bilietų nereikia pirkti. Nuo 1936 m. Pico de Orizaba yra paskelbtas nacionaliniu parku.

Taigi, penktadienį, gruodžio 16 d., apie 12 dienos atvažiavome į Piedra Grande trobelę, esančią šiaurinėje kalno dalyje, nuo kurios dažniausiai prasideda visi žygiai. Piedra Grande trobelė yra 4200 m. aukštyje.

Susipažinome su savo gidu Ceasar ir įsikūrėme trobelėje. Gerai, kad į trobelę atvažiavome vieni pirmųjų ir galėjome išsirinkti vietas kur miegosime.

Mūsų planas buvo atvažiuoti čia į trobelę ir eiti į žygį tik antrą naktį, kad geriau apsiprastume prie aukščio. Tačiau pasitarus su gidu nusprendėme, kad palauksime dar 6 žmonių grupės ir bandome visi kartu eiti į trumpa aklimatizacinį žygį ir tada nuspręsime, kurią naktį kopsime į kalną.

Sulaukus grupės papildymo išsiruošėme į apšilimo žygį iki 15 tūkst. pėdų aukščio ribos (4572 m.) Pirmas 5 minutes jautėsi, kad širdis dažniai padidėjo labai ir atrodė sunku, bet įsivažiavome ir visas žygis sekėsi puikiai, tik aš pradėjau jausti sukilusias skrandžio rūgštis.

Grįžūs atgal į trobelę gavome vakarienę, specialiai man vegetarišką, o visi kiti valgė mėsą. Keletas iš gidų paruošė visiems vakarienę. Galima sakyti turėjome privačius virėjus, kas buvo labai gerai, nes nereikėjo valgyti sauso maisto užpilto vandeniu.

Kadangi jautėmės gerai, nusprendėme rizikuoti ir eiti į kalną tą pačią naktį. Žinojome, kad jei šiąnakt neįveikiame, kitą dieną tikrai vėl nebebandytume. Vis kankino mintis, o kas jeigu palauktume naktį ir galbūt dar geriau jaustumėsi kitą dieną? Visgi nusprendėme rizikuoti.

Apie 7 valandą vakaro, visiems pavakarieniavus, susikrovėme kuprines žygiui ir ėjome miegoti. Tokiame aukštyje nelabai pavyksta sudėti gluosto, juolab, kad žmonės vis važiavo į trobelę iki vėlyvo vakaro. Girdėjau keletą knarkiančių miegalių, tai labai jiems pavydėjau to gilaus miego. Mano laimei, pavyko nusnausti gerą valandą iki žygio, pagal mūsų gidą tai labai gerai. Šaras snustelėjo pusvalandį.

Visa mūsų grupė turėjo keltis 12 nakties, papusryčiauti (taip, pusryčiai vidurnaktį) ir 1 val. ryto išeiti.

Atsikėlėme kiek ankščiau, nes viena mergina iš mūsų grupės sublogavo, paveikė aukštis, o kitos grupės irgi pradėjo brazdėti.

Visiem buvo paruošti sumuštiniai su džemu ir nutela ir ant viršaus kelios riekės banano. Labai nesinorėjo valgyti tokiu metu, bet tokio tipo sumuštiniai labai gerai suveikė. Pradžiai žygio davė reikiamos energijos.

Kelios minutės po 1 val. pajudėjome nuo trobelės. Mūsų grupę sudarė 8 žmonės ir 4 gidai. Vienas gidas porai žmonių, nes priartėjus prie ledyno reikia susirišti virvėmis.

Pradėjome kopti visiškoje tamsoje ir visų 8 žmonių tempai labai greit pasimatė. Mes likome su Šaru per vidurį, kartu prie mūsų prisijungė dar vienas vaikinukas, kuris buvo šiek tiek lėtesnis, tai tekdavo jo palaukti. Kartais atokovėpio minutėlės visai praversdavo. Gaila, kad tik mums teko gidas visiškai nekalbantis angliškai.

Iki ledyno kopėme apie 5 valandas. Beje, pradėjus eiti, lauko temperatūra buvo -2 laipsniai. Aš pasirinkau eiti su sintetinio pašiltinimo striuke, kuri ganėtinai plona, bet tai man leido neperkaisti. Šaras ėjo su pūkine striuke ir jam taip pat buvo labai gerai. Praėjus kelioms valandoms, padarius ilgesnį sustojimą,pradėjo labai šalti pirštai, todėl abu pasikeitėme savo vidutinio storumo sintetines pirštines į pūkines.

Apie 6 ryto pagaliau priartėjome prie ledyno. Čia prie mūsų prisijungia dar vienas gidas, kuris „perima” tą vaikinuką (jo vardas buvo Aleksas), o mes liekame su savu gidu. Dedamės alpinizmo kates ir apraišus. Man čia sustojus pasidaro labai šalta, drebu iš šalčio ir negaliu normaliai nieko suimti, matyt neveltui, temperatūra -10 ir pučia smarkus vėjas. Tiek aš, tiek Šaras apsirengiame visus sluoksnius kiek turime, įskaitant ir tas storas „emergency” striukes.

Susirišame visi trys virvėmis, tokia eile: gidas, aš, Šaras. Mūsų gidas labai paspartino tempą, net sugebame pasivyti kelias kitas grupes. Po truputį pradeda švisti ir Šaras irgi įgauna „antrą kvėpavimą”. Man sunkoka palaikyti tokį tempą. Lipimas ledynu atrodo ilgas, niekad nesibaigiantis. Kiekvienas žingsnis atrodo lyg lipimas stačiais laiptais. Visas kalnas padengtas baltu vienodu apledėjusiu sniegu. Aš vis karts nuo karto timpteliu virvę, leisdama gidui suprasti, kad man reikia sekundelės atokvėpio. Retėjantis oras pradeda daryti įtaką.

 

 

Kylant vis aukščiau darosi sunkiau ir Šaras pradeda jausti aukščio pasekmes. Lėtiname tempą. Porą kartų sustoję, net pasvarstome ar apsimokėtų Šarui grįžti. Bet mūsų gidas sako, kad liko tik apie 40 min. iki viršūnės. Žingsnis po žingsnio, atidavę visas jėgas užlipame ant viršūnės. Mane apima neapsakomai geras jausmas. Suvokiu ką įveikiau ir kad esu 5,6 km. aukštyje. Apsižvalgome aplinkui ir užkandame. Beje ant pačios viršūnės daug kas jaučiasi blogai, pagrinde vyrai.

 

Viršuje praleidome kokių 20 minučių ir ruošiamės leisti žemyn. Tik dabar kitokia tvarka: pirmas Šaras, aš ir gidas. Nusileisti žemyn per ledyną užtrunka šiek tiek daugiau nei valandą. 

Nusileidus nuo ledyno, laukia „Labirinto atkarpa”, kuri einant atgal tapo tikru labirintu. Mūsų gidas kažkodėl pasirinko eiti ne pagrindiniu taku, o labiau dešiniau per akmenis ir smėlį. Viskas atrodė kaip bereikalingas vingiavimas, pirmyn atgal ir jėgų švaistymas.

Tiek man tiek Šarui, pradeda labai skaudėti kojų pirštus, kurie nusidaužė batuose. Laiku nepastebėjome, kad atsilaisvino mūsų kalnų batai. Man labai skaudėjo didžiuosius pirštus, dėl to ėjau lečliau. Kažkaip sugebėjau paaiškinti gidui, kuris padėjo suveržti batus, kad jie daugiau nebeatsirištų. Buvo aišku kuo tai baigsis – juodais nagais. Šarui jau nukrito, o mano vaivorykštinis nagas dar vis laikosi 😀

Apie antrą valandą dienos pagaliau grįžome į trobelę, užkandome vaisių ir greit susirinkę daiktus sėdome į mašiną. Pradėjome leistis žemyn iki Maribel namų.

Nors ir buvo sunku, bet abu buvome pilni gerų emocijų ir visą vakarą dalinomės įspūdžiais. Vakare buvo sočiai pavalgydinti Maribel ir užmigau 7 vakaro. Ryte įšokome į autobusą ir važiavome iki Meksiko miesto. Kadangi įkopėme į kalną ankščiau nei planavome, turėjome papildomą dieną iki skrydžio, kurią praleidome Meksiko mieste.

Žygio statistika

Žygio pradžia: 1 val. 18 min nakties.

Bendras laikas: 12 val. 53 min.

Pasiektas aukštis: 18442 pėdų (5621 m)

Aukščio padidėjimas: 4539 pėdų (1383 m)

Įveiktas atstumas: 5,52 mylios (8,84 km)

Mes ėjome pagrindiniu Jamapa ledyno taku, kurį sudaro trys dalys: „The scree” – smėliuota ir akmenuota dalis, kur yra daug palaidų akmenų. „The Labyrinth” – kur prasideda sniegas ir ledas, ir kartais būna labai slidu. Paskutinė dalis – Jamapa Glacier, kurį įveikti patariama susirišus virve ir naudojant alpinizmo kates. Be šio tako yra dar trys papildomi keliai, tai Pietinis takas, Espolón de Oro ir Direct takas. Pagrindinis yra Jamapa ledyno takas. 

Pabaigai, ką darytume kitaip, tai pradėtume ankščiau ruoštis fiziškai. Nesvarbu kiek laiko užtruko visas planavimas ir kelionė, bet turėjome neapsakomai gerą naują patirtį, pirmą kartą įkopėme į tokį aukštą kalną. Tą dieną apie lipimą nebesinorėjo galvoti, bet pailsėjus, toliau planuojame kitus savo didelius žygius.