Vasaros pabaigoje išsiruošėme į trumpą kelionę. Aplankėme dar vieną naują valstiją ir nacionalinį parką. Važiavome į Maine valstiją, Acadia nacionalinį parką. Vykome tik trims nakvynėms, bet labai daug visko nuveikėme.
Išvažiavome ketvirtadienio rytą, traukiniu iki Bostono. Iš buvusio darbo turėjau viešojo transporto kreditų, tad nusprendėme, kad panaudosime bilietams į Bostoną. Kelionė traukiniu nuo Niujorko iki Bostono truko keturias su puse valandos. Atvykę papietavome ir pasiėmeme nuomojamą automobilį su kuriuo turėjome važiuoti iki pat Acadia nacionalinio parko.Pakeliui sustojome prie vieno žymaus švyturio, esančio šalia didžiausio Maine valstijos miesto, Portland. Įdomus faktas – Maine valstijoje yra net 64 švyturiai.
Kur apsistoti parke?
Pačio parko teritorijoje yra 4 stovyklavietės.Visos tik kelios minutės iki vandenyno. Pagrindinė Blackwoods stovyklavietė yra Mount Desert saloje, kaina nakčiai $30 ir rezervacijos paleidžiamos tik du mėnesius į priekį. Deja, vienas minusas, kad nėra stovyklavietėje dušų, dėl ko čia neapsistojome.
Aplink dar yra keletas privačių stovyklaviečių, kur kainos gali siekti net $100 už naktį. Mes rezervavome vietą dviems naktims „Bass Harbor” stovyklavietėje, apie pusvalandį kelio nuo pagrindinės parko dalies. Kaina už dvi naktis buvo $95.92. Stovyklavietės teritorijoje yra nemokami dušai, tualetai, vanduo, šildomas baseinas, nemokamas internetas ir mini parduotuvė kurioje jei reikia galima ne tik nusipirkti įvairių smulkmenų, bet ir išsinuomoti reikiamą įrangą, jei kažką pamiršote pasiimti. Pačiame Bar Harbor miestelyje ir aplinkui yra daug viešbučių tačiau nakvynės kainos bus kelis kartus didesnės.
Ka pamatyti Acadia nacionaliniame parke?
Jei neturite daug laiko parkui, ką galite padaryti, tai pravažiuoti 27 mylių ilgio Park Loop keliu, pakeliui sustojant apžiūrėti populiarių vietų. Tam vienos dienos pakanka, beje parkas yra atidarytas ištisus metus, tačiau šis Park Loop kelias būna uždarytas nuo gruodžio iki balandžio mėnesio. Pats pirmas sustojimo punktas būtų Hulls Cove parko informacijos centras, kur galite įsigyti parko pasą, gauti popierinį žemėlapį ir pakalbėti su parko darbuotojais. Jie visada turi gerų patarimų ir įžvalgų. Pradėjus važiuoti keliu, kitas sustojimas būtų Sand Beach, vienintelis smėlio paplūdimys parke, kuriame galima išsimaudyti, tik aišku Atlanto vandenyno vandens temperatūra nebus labai aukšta, retai pakylanti virš 12 laipsnių.
Visai šalia paplūdimio yra labai papuliaraus Beehive žygio pradžia. Jis populiarus tuo, kad atsiveria gražūs vaizdai, o dar įdomiau kad į viršų reikia lipti ant uolų pritaisytais metaliniais laiptais, tad kas bijo aukščio, verta gerai pagalvoti prieš pradedant šį žygį.
Kitas daug dėmesio sulaukiantis objektas – Thunder Hole. Vieta kur bangos atsimušdamos į siaurą tarpą tarp uolų, paskleidžia lyg griaustinio garsą. Geriausia atvykti kai yra potvynio laikas, tada būna garsiausias „bangų griaustinis”.
Visi stoja pažiūrėti prie Otter uolos, tai yra 100 pėdų aukščio rožinės spalvos granito „stulpai” kylantys tiesiai iš vandens, beje čia taip pat alpinistų mėgiama vieta. Jordan tvenkinys yra dar viena labai populiari vieta, kur žmonės sustoja pasivaikščioti aplinkui arba atsigerti popiečio arbatos prie tvenkinio esančiame restorane.
Parko pažiba yra Cadillac kalnas, aukščiausia parko vieta, 466 metrų aukščio. Nuo jo atsiveria nuostabūs įlankos su vandenynu ir supančiomis salomis vaizdai. Į kalną galimą „haikinti” arba galima užvažiuoti automobiliu. Tai vienintelė vieta parke kur reikia turėti rezervaciją jei norite atvažiuoti automobiliu. Tai kainuoja $6. Dažniausiai visi nori patekti čia anksti ryte, kad galėtų stebėti saulėtekį. Rezervacijos yra leidžiamos dvi dienos į priekį ir išgraibstomos akimirksniu. Ant kalno yra keletas apžvalgos aikštelių ir nuo saulėtekio iki saulėlydžio veikianti eko-parduotuvėlė kurioje galite įsigyti kavos.Taip pat, kuo dar garsus parkas, tai – „carriage roads” (karietų takai). Tai yra unikalus dalykas šiame parke – 45 mylių ilgio „karietų takai”, kuriais galima važinėtis dviračiais, eiti pasivaikščioti, jodinėti arkliu, o žiemą – slidinėti.
Ką mes nuveikėme parke per savaitgalį?
Penktadienis
Penktadienį kone visą dieną lijo, todėl truputį oras pakoregavo mūsų planus. Vos tik atvykę į parką, užsukome į Hulls informacijos centrą. Įsigijome metinį nacionalinių parkų bilietą, pasiimėme parko žemėlapį ir užsidėjome antspaudą su data į savo nacionalinių parkų pasą.Nors ir lijo, visvien nusprendėme apvažiuoti Park Loop keliu. Pirmas sustojimas buvo „Sieur de Monts Springs”, kitaip dar vadinamu „Heart of Acadia” (Akadijos širdimi). Čia yra sodai („Wild Gardens of Acadia”), kuriuose yra pristatoma vietinių augalų ir ekologijos įvairovė.
Taip pat čia rasite šaltinį, gamtos centrą ir Abbe muziejų. Mūsų apsilankymas buvo trumpas, dėl lietaus greit praėjome sodus ir kitas sustojimas buvo smėlio paplūdimys. Dėl lietaus nusimaudyti buvo neįmanoma, tačiau suradome laiko tarpą, kada lietus truputį apsiramino ir išėjome į trumpą žygį, prasidedantį šalia paplūdimio.
Ėjome „Great Head”, kur truputį reikia pasilypėti uolomis. Užlipus atsiveria gražūs vandenyno vaizdai, bei pasiekus aukščiausią žygio vietą gali pamatyti buvusio popiečio arbatos namų griuvėsius. Buvo labai ūkanota, nieko daug nesimatė, bet užtat radome augančias voveraites. Grįžtant atgal per paplūdimį, rūkas buvo toks tirštas, kad net nesimatė priekyje esančių žmonių. Kadangi pradėjo lyti tai nesinorėjo daugiau mirkti lauke, todėl nusprendėme ir mes, kad laikas popiečio arbatėlei.
Mūsų kitas sustojimas buvo Jordan Pond namas. Popiečio arbata čia buvo pradėta tiekti dar 1847 m. ir ši tradicija išlikus labai populiari. Popiečio arbatėlės kaina dviems asmenims buvo $25, į ją įėjo puodas arbatos, agurkų sumuštiniai, lašišos užtepo sumuštiniai, keletas desertų. Taip pat papildomai užsisakėme vegetariškos sriubos ir vėžių troškinį. Jūrinių vėžių patiekalai yra labai papuliarūs Maino valstijoje, nes jų čia labai daug sužvejojama. Atvykus į šią valstiją būtina paragauti jų tradicinio patiekalo „Lobster Roll” (hotdogo stiliaus sumuštinis su vėžių mėsa).
Mūsų stovyklavietė buvo labai gražioje vietoje, 10 min. pėsčiomis nuo pagrindinio parko švyturio (Barr Harbor Lighthouse). Pasistatę palapinę, aišku ėjome pasivaikščioti iki pačio švyturio, oras dar vis buvo ne koks taigi tikėjomis, kad sekančia dieną bus labiau saulėta.
Na bet bent jau sutikome gražių stirnaičių.
Šeštadienis
Ryte leidome sau pamiegoti, galbūt tai buvo pirmas kartas, kada buvo apsistojome tokioje ramioje stovyklavietėje. Jokių vėlyvų vakarėlių ir triukšmo, visi palapinių kaimynai nuėjo miegoti gana anksti. Kai atsikėlėme, atsigėrėme kavos ir patraukėme vėl prie švyturio, kadangi artėjo atoslūgio valanda, tai reiškė, kad galėjome nueiti toliau ant uolų ir plius, pagaliau buvo saulėta!
Pasidarius nuotraukų ir papusryčiavus buvo laikas mūsų pagrindiniam išvykos žygiui. Pradžioje minėjau apie labai populiarų Beehive trail’ą, mes pasirinkome labai panašų, tik ilgesnį ir kiek sudėtingesnį Precipice taką. Jis yra tik poros mylių ilgio, bet iškart reikia pradėti nuo „scramblinimo” per didžiulius riedulius, kopti metalinėmis kopėčiomis ir eiti labai siaurais takais. Bijantiems aukščio – nerekomenduojame. Žygio tikslas – Champlain kalnas, nuo kurio atsiveria nuostabūs įlankos vaizdai. Žygis buvo tikrai smagus, nes niekad ankščiau neturėjome progų laipioti metalinėmis kopėčiomis kalnuose.
Po žygio sustojome prie Thunder Hole, kadangi buvo ne potvynio laikas, vandens „griaustinio” negirdėjome. Taip pat sustojome prie Otter uolos. Čia mus pasitiko gražus vaizdas ir buvo galima pamatyti daug alpinistų besikarstančių uolomis virš vandenyno.
Buvo jau popiet ir norėjosi po žygio sočios vakarienės, todėl nusprendėme išvažiuoti iš parko ir pasižvalgyti po Bar Harbor miestelį. Tiesą sąkant, galvojome pamatysime mažą miestelį pilną turistų ir suvenyrų parduotuvių, bet Bar Harbor labai maloniai nustebino. Miestelis ne toks mažas, turi daug kavinių ir labai gražią prieplauką su daugybe jachtų. Bevaikščiodami matėme daug gražių viešbučių ir gražų miestelio parką besidriekianti palei pakrantę. Įdomiausia dalis miestelyjė yra sala pavadinimu „Bar”, į kurią galima tiesiog nueiti pėščiomis kai yra atoslūgio laikas. Esant potvyniui sala tampa atskirta dalis nuo miesto, o vandeniui atslūgus, atsiranda smėlio takas (bar) ir tada galima tiesiog nueiti į salą. Reikia tik nepraleisti to laiko iki kurio gali pareiti atgal, nes kitaip liksi atskirtas saloje 9 valandas ir teks skambinti visai ne pigiam vandens taxi. Parplukdymas atgal į miestą kainuotų $150. Buvo labai daug žmonių, bet mes radome vietelę kur prisėsti ir pažiūrėti saulėlydį.
Sekmadienis
Laukė ilgas kelias namo, bet prieš išvažiuojant dar turėjome aplankyti vieną vietą. Atsikėlėme 6 ryto, supakavome palapinę ir patraukėme link Cadillac kalno. Turėjome rezervavę 7 val. ryto laiką apsilankymui. Ant kalno buvo labai vėjuota ir šalta, bet nepaisant oro buvo daug lankytojų. Pasivaikščiojome ant kalno, pasigrožėjome įlankos vaizdais ir nusipirkę kavos pajudėjome link namų.
Apibendrimas
Parkas mums labai patiko, bet trijų nakvynių mums buvo per mažai visur apsižvalgyti ir pailsėti, ypatingai kai laukia 9 valandų kelias nuo namų. Galbūt dar kada nors sugrįšime ir praleisime daugiau laiko bei nueisime daugiau žygių.
